Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Popiežiaus bendroji audiencija. Rojus – mūsų vilties tikslas

Popiežiaus bendroji audiencija - REUTERS

2017/10/25 13:39

„Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43), - pažadėjo Jėzus kartu su juo nukryžiuotam atgailaujančiam nusikaltėliui. Tai buvo vieni paskutiniųjų Jėzaus prieš mirtį ištartų žodžių. Tai ir vienintelis kartas kai Jėzus pavartojo žodį „rojus“. Apie rojų - mūsų vilties tikslą kalbėjo popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams, užbaigdamas prieš beveik metus pradėtas katechezes apie krikščioniškąją viltį.

Ant Kalvarijos kalvos, tą tragišką ir šventą didįjį penktadienį, Jėzus pasiekia įsikūnijimo, solidarumo su mumis nusidėjėliais viršūnę. Ant Kalvarijos kalvos Jėzus paskutinį kartą susitinka su nusidėjėliu, taip pat ir jam atidaro savo Karalystės duris. Jėzus pažada rojų tam nusidėjėliui, kuris prikaltas prie kryžiaus išdrįso nuolankiai paprašyti: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23,42). Jis nieko neturi, negali nieko pasiūlyti, o tik pasitiki Jėzumi ir tie paskutiniai nuolankiai išsakyti gailesčio žodžiai pasiekia Jėzus širdį.

Gerasis nusikaltėlis mums primena kas mes iš tiesų esame Dievo akivaizdoje, - sakė Pranciškus. Mes esame jo vaikai, Jis mus myli ir mūsų pasigaili, jei tik mes parodome, kad ilgimės jo meilės. Šis stebuklas vis kartojasi ligoninių palatose ir kalėjimų celėse. Nėra žmogaus, net jei jis blogai nugyveno savo gyvenimą, kuriam būtų užginta viltis, kuris negalėtų tikėtis malonės. Prieš Dievą mes visi stojame tuščiomis rankomis, kaip tas Jėzaus palyginimo muitininkas, kuris nedrįsta pakelti akių melsdamasis šventykloje. Kiekvieną kartą kai žmogus pažvelgia į savo vidų, pamato, kad trūkumų ir klaidų daugiau negu gerų darbų. Tačiau jis neturi prarasti vilties, bet privalo melsti Dievo gailestingumo.

Rojus tai ne pasakų vieta ir ne užburtas sodas. Rojus tai Dievo glėbys, tai beribė Meilė. Į jį mes pateksime už mus ant kryžiaus mirusio Jėzaus dėka. Kur yra Jėzus ten yra gailestingumas ir laimė. Be jo būtų tik šaltis ir tamsa. Mirties valandą krikščionis kartoja: „Jėzau, prisimink mane“. Ir jei visi būtų mus užmiršę, Jėzus mus atsimena ir yra su mumis. Jėzus nori mus nusivesti į pačią gražiausią vietą. Jis mus nori pasiimti su tais mažais gėrio krisleliais, kurių buvo mūsų gyvenime, kad nepražūtų niekas iš to ką jis išganė. Į Tėvo namus jis paims ir visa tai, ką dar reikia atpirkti – mūsų gyvenimo trūkumus ir klaidas. Toks yra mūsų gyvenimo tikslas – kad meilė viską perkeistų.

Jei tai tikime, mirtis mūsų negąsdina, galėsime ramūs ir pasitikėdami palikti šį pasaulį. Kas susipažino su Jėzumi, tas nieko nebijo. Galėsime ir mes, kaip senelis Simeonas sutikęs Kristų, užbaigdami gyvenimą tarti: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2,29-30). Ir tą akimirką mums nieko daugiau nereikės, nes pagaliau mes viską aiškiai matysime. Daugiau nebeverksime. Viskas bus praėję – ir pranašystės, ir išmintis. Liks tik meilė, nes „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13,8). (Vatikano radijas)

2017/10/25 13:39