„Klimatas ir vanduo“: reikia naujų ir išmintingų sprendimų

Spalio 22 – 25 dienomis Romoje surengtas aukšto lygio tarptautinis susitikimas apie „Vandenį ir klimatą“, o tiksliau, apie klimatą ir didžiąsias pasaulio upes, nuo kurių vandenų priklauso tiek regionų ekosistemų, tiek visuomenių gyvenimas.

Kaip priminė Europos Sąjungos komisaras aplinkai, jūrų reikalams ir žuvininkystei Karmenu Vella, prieš penkiasdešimt metų didžiosiose Europos vandens arterijose, Reino ir Dunojaus upėse, dėl taršos beveik išnyko gyvybė. Tokia buvo pramoninės plėtros kaina. Tačiau pamoka buvo išmokta, buvo priimtos deramos normos, užmegztas tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir šiandien į šias upes sugrįžta žuvys. Panašių sprendimų reikia ir šiandien, reaguojant į globalią klimato kaitą.

Vandens klausimas vis dažniau patenka į tarptautinę darbotvarkę. Vanduo yra gyvybinis žmogaus ir daugybės kitų gyvų organizmų kasdienis poreikis. Nuo vandens, tad ir nuo tokių reiškinių, kaip jo trūkumas ar perteklius, priklauso didžiulė pramonės, energetikos, gyvulininkystės ir žemės ūkio, visuomenės higienos dalis.

Tarp pakviestų pasisakyti buvo ir Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, kuris visus pasveikino popiežiaus Pranciškaus vardu ir perskaitė jo žinią. Joje Šventasis Tėvas palinkėjo, kad šio suvažiavimo dalyviai ir kiti atsakingieji atrastų būdus „išsaugoti brangią vandens dovaną žmonijos ateičiai“, kad jų darbas neapsiribotų praktinių sprendimų ieškojimu, tačiau atsakytų į vis aiškesnį „rūpesčio kultūros“ išplėtojimo poreikį.  Pabrėžęs, kad iš klimato kaitos išplaukiančios grėsmės daugiausia kainuoja neturtingoms šalims ir pažeidžiamiems žmonėms, popiežius palinkėjo Visagalio globos ir išmintingų sprendimų.

Pratęsdamas popiežiaus mintis, kardinolas Pietro Parolin taip pat paminėjo „karus dėl vandens“, kurie gali kilti tautoms ir valstybėms siekiant kontroliuoti strateginę reikšmę turinčius ežerus, upes ar upės baseinus. Tačiau tai taip pat proga toliaregiams sprendimams ir dialogui dėl bendro vandens naudojimo. Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės jau sudaryta per du šimtus politinių ir diplomatinių susitarimų dėl vandens išteklių ir tai yra gerieji pavyzdžiai, kaip bendradarbiauti ir užkirsti kelią atviram konfliktui.

Pasak kardinolo, reikia daug naujovių, pradedant nuo naujo požiūrio, naujų bendradarbiavimo būdų ir naujų vandens panaudojimo būdų. (Vatikano radijas)