Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Konferencijos „(Per)galvoti Europą“ pristatymas penktadienio rytą

Kard. Reinhard Marx - AP

2017/10/27 16:31

Spalio 27 dienos Vatikane prasidėjo didelė tarptautinė konferencija „(Per)galvoti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“, kurios pagrindinė organizatorė yra ES vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Konferencijoje dalyvauja keli delegatai iš Lietuvos: vyskupai Rimantas Norvila, COMECE vicepirmininkas, Kęstutis Kėvalas, arkivyskupas Gintaras Grušas, ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas ir jo pirmtakė šiame poste, šiuo metu ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, europarlamentarė Laima Andrikienė. Tarp konferencijos dalyvių daug politikų ir diplomatų iš kitų šalių, nes ji skirta politikos pasaulio ir Bažnyčios dialogui apie Europą.

Penktadienio ryte konferenciją pristatė kardinolas Reinhard Marx iš Vokietijos, COMECE pirmininkas, ir arkivyskupas Richard Gallagher, Popiežiaus valstybės sekretorius santykiams su valstybėmis.

Kardinolas Marx, prieš atsakydamas į žurnalistų klausimus, išdėstė eilę pastabų. Pasak jo, šiuo metu Europos Sąjunga, visa Europa, susiduria su keliomis krizėmis, kurios pranoksta jos sienas ir kurių atžvilgiu piliečiai tikisi iš politikos jei ne sprendimų, tai bent aiškių gairių ir tikslų.

Tai klimato kaita ir iš to išplaukianti būtinybė per vidutinį laikotarpį pakeisti mūsų gyvenimo būdą, kuris šiuo metu yra netvarus. Su tuo susijusi ir ekologinių pokyčių kaina bei jos paskirstymas.

Darbo pasaulio keitimasis dėl skaitmeninių technologijų, dėl robotizacijos, dėl darbo nepastovumo, dėl aukšto jaunimo nedarbo kai kuriose šalyse. Su šia tema susisieja darbo ir žmogaus orumo vertės klausimai.

Trečia, bėgimo ir migracijos srautai, taip vadinamoji pabėgėlių krizė. Žmonės ieško saugumo ir prieglobsčio nuo karo ir teroro, ieško geresnių gyvenimo sąlygų ir galimybių, nei savo gimtajame krašte, kuriame, rodos, neranda jokių galimybių. Migracijos srautų priežastys yra kompleksiškos, tarp jų ir europiečių gyvenimo būdas kitų sąskaita. Tvarūs sprendimai ir išeitys reikalauja įsigilinimo.

Šių krizių akivaizdoje stebima tendencija atsakymų ieškoti vakarykštėje dienoje, blogai suprantamame sugrįžime prie patikrintų sprendimų, kurie dažnai tėra praeities nostalgija ir romantizavimas. Tai išreiškia dabartiniai populizmai ir sugrįžti atgal siekiantys judėjimai. Tai nėra mūsų perspektyva: mes nežvelgiame atgal žvilgsniu, kuris nemato tikrovės. Aiškiai žvelgiame į dabartį ir ypač į ateitį. Todėl mūsų dialogo šūkis yra „(per)galvoti Europą“.

Europos Sąjunga, „Europos projektas“ pasiekė didelių vaisių: per daugiau nei 60 metų lemiamu būdu prisidėjo prie taikos, solidarumo, gerovės ir pažangos Europoje. Tuo pat metu daug Europos Sąjungos piliečių įgijo nejautrumo nuostatą. ES atrodo vis labiau technokratinė. Iš vienos pusės piliečiai vartotojiškai visko tikisi iš „Briuselio“ ir nusivilia negavę. Iš kitos pusės nieko nesitiki, nėra linkę „Europos projekto“ paversti „mūsų projektu“.

Šių sudėtingų problemų ir iššūkių akivaizdoje kyla klausimas: kaip Bažnyčia gali prisidėti ieškant atsakymų ir ką gali padaryti? Neturime paruoštų atsakymų ir sprendimų, neužsiimame konkrečia politika. Bet manome, jog būtina, kad ES piliečiai, su savo skirtingomis patirtimis, lūkesčiais, sugebėjimais iš naujo atsidurtų „Europos projekto“ centre ir sugebėtų būti aktyviais. „Pagrindinis klausimas yra: ką galime ir norime padaryti, kad kartu gyventume šioje Europoje ir tęstume Europos projektą?“, - pakartojo kardinolas Marx.

Todėl, pasak jo, pagrindinis konferencijos formatas yra dialogas, diskusija, atsispiriant nuo popiežiaus Pranciškaus „Karolio Didžiojo“ premijos gavimo metu išsakytų minčių apie integraciją ir vidinius trūkius ES viduje, apie dialogą ir demokratijų būklę, apie sugebėjimą kurti ir ateities ekonominius modelius. Diskusijos vyks mažose grupėse, siekiant aktyvaus visų dalyvavimo. Susitikimo Romoje įžvalgos, mintys, analizės bus ne „išvados“, o naujas atspirties taškas kitiems įvairaus lygio ir pobūdžio susitikimams.

Atsakydamas į klausimą iš salės apie nacionalizmus ir populizmus, arkivyskupas Gallagher skyrė sveiką nacionalizmą nuo nesveiko. Sveiko nacionalizmo išraiška yra patriotizmas, kuris visada drąsintinas.

Populizmas leidžiasi į kompromisus su tiesa, nes sakoma ne tai, kas tiesa ir ne tai, ką reikėtų pranešti, tačiau tai, kas norima girdėti. Tai politinė strategija, kurios geriau neremti. Nesveikas nacionalizmas išaukština tam tikrus nacionalinio gyvenimo bruožus kitų suniekinimo ar stereotipų apie kitus sąskaita. O tai nėra krikščioniškas žvilgsnis, kuris kitame mato brolį ir kuriam egzistuoja didesnė vienybė, nei nacionalinė. Kita vertus, Dievo tautoje, tarp kunigų ar vyskupų egzistuojantis politinių pažiūrų spektras yra visiškai normalu, nors tai ir motyvas riboti ganytojų dalyvavimą tiesioginėje politinėje veikloje. Tikėjimo tiesa ir politinės pažiūros yra skirtingi dalykai. (Vatikano radijas) 

2017/10/27 16:31