Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Bažnyčios atstovų ir politikų dialogas Vatikane. Pokalbis su dalyviais iš Lietuvos

(Re)thinking Europe - RV

2017/10/29 12:16

Sekmadienio rytą Europos Sąjungos vyskupų komisijos (COMECE) pirmininko kard. Reinhardo Marxo Šv. Petro bazilikoje vadovautomis Mišiomis pasibaigė nuo penktadienio Vatikane vykusi konferencija „(Re)thinking Europe – (Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“. Tarp daugiau kaip trijų šimtų konferencijos dalyvių buvo ir septyni Lietuvos atstovai. Apie dvi dienas Vatikane vykusias diskusijas kalbamės su Lietuvos Vyskupų konferencijos primininku, Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, Telšių vyskupu Kęstučiu Kėvalu ir Europos Parlamento nare Laima Andrikiene.

– Mes jau nemažai kalbėjome apie pasirengimus šiai konferencijai, minėjome jos organizatorių pasisakymus, taip pat perdavėme išsamią popiežiaus Pranciškaus šeštadienį jums pasakytos kalbos santrauką. O kaip ši konferencija atrodė iš vidaus? Kokios temos vyravo?

Vysk. Kęstutis Kėvalas: Pirmiausia vyravo, kad Europos projektas yra vilties projektas, kuris pasiteisino tuo, kad pasiekė savo tikslą taikos įtvirtinimu. Tačiau, atrodo, kad turime daugiau namų darbų. Šiandien siekiame ekonominės, politinės vienybės, bet mes turime siekti ir vertybių vienybės. Čia dažnai išsiskiria požiūriai, ypatingai tame kontekste, kuris iš pat pradžių Europą vienijo, būtent krikščioniškas pagrindas, žmogaus prigimties vienoda samprata, šeimos primatas ir kiti dalykai.

Yra tam tikras vilties motyvas. Manau, šita konferencija ištransliavo gerą impulsą drąsiau krikščionims kalbėti tame lygyje, kurį mes dažnai vadiname sekuliariu.

– Žinome, kad ir anksčiau, ir šiandien ne visada dialogas sėkmingas. Viena vertus, laicistinė kultūra nenori pripažinti krikščionybės indėlio į viešąjį gyvenimą, o antra vertus kai kuriose šalyse ir katalikai dabar sulaukia priekaištų, kad palaiko populistinius judėjimus... Dialogo reikia ir tokiais konkrečiais klausimais kaip socialinis teisingumas. Ką daryti?

Arkivysk. Gintaras Grušas: Man atrodo, kad dialogas yra mums būtinas. Ir kuo daugiau kalbėsimės, tuo daugiau galėsime ir išsakyti. Viena minėtų sričių yra Bažnyčios socialinė doktrina, jos mokymas. Ir šis dialogas su politikais mums padeda iškelti svarbius dalykus – šeima, gyvybės klausimas, bedarbystė, migracija. Apie šiuos dalykus reikia mums visiems kalbėti. Tačiau tai reiškia, kad ir mums patiems reikia permąstyti savo tapatybę, suprasti kas mes esame, kad galėtume užmegzti normalų dialogą ne tik su kitais kraštais, bet ir pačioje Lietuvoje.

– Vienas klausimų, kuriais pastaruoju metu atsirado rimtų nesutarimų, liečia migrantų priėmimą. Vidurio Rytų Europos šalių, taip pat Lietuvos, gyventojai nelabai nenori tam pritarti...

Laima Andrikienė: Galbūt pasakysiu Lietuvoje nepopuliarų dalyką, tikriausiai nepopuliarų, bet aš pasakysiu taip, kaip man atrodo. Šiandien aš apie tai kalbėjau ir čia, Vatikane. Aš negaliu suprasti ir negaliu susitaikyti su tuo, kad jeigu mes esame tauta, kur 77%, ar šiek tiek mažiau – 75, sakome esą Romos katalikai, ir mes negalime priimti 1100 žmonių, kurie ieško prieglobsčio Europoje? Ir mes sakomės esą katalikai? Galbūt reikia mums daugiau žmonėms aiškinti, bet šitos fobijos žemina Lietuvą, jos nepriimtinos. Mes turime tai suvokti visi ir padaryti darbą. Galbūt ateis diena kai mums reikės pagalbos? Taip jau buvo praeityje.

Ir dar vienas dalykas. Lietuva dabar tarsi atrado, kad 30 procentų mūsų žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gėda, kad šitiek metų būdami Europos Sąjungoje mes nesugebame trečdalio žmonių ištraukti iš skurdo liūno. Socialinė atskirtis Lietuvos visuomenėje ne mažėja, o didėja, turtingieji turtėja, o tie, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, jie tarsi be vilties palikti. Negali būti šitaip katalikiškame krašte! Mes turime dirbti sutelktom jėgom. Pasitelkdami geros valios žmones galime padaryti daugiau gerų darbų negu mes esame ligi šiol Lietuvoje nuveikę.

Arkivysk. Gintaras Grušas: Apie tai reikia kalbėti kaip apie iš tikrųjų esančią problemą, žiūrėti kaip mes galime iš esmės spręsti socialines problemas, kurias matome. Kai kas ir daug kas per mūsų dalyvavimo Europos Sąjungoje metus tikrai pagėrėjo Lietuvoje, bet dar yra daug dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ir siekti atitaisyti.

Man atrodo, kad tai labai geras pavyzdys konferencijos, kur tiek Bažnyčios, tiek socialinės srities atstovai, politikai atsisėda ir diskutuoja apie tuos esminius dalykus. Iš politikų išgirdome, kad reikia tokio dialogo, kad reikia išgirsti Bažnyčios balsą, Bažnyčios socialinį mokymą, Bažnyčios mokymą apie bendruomenę ir bendrystę. Manau, kad tai yra kvietimas į tolimesnį dialogą.

– Žiūrinti iš Lietuvos Bažnyčios perspektyvos, kuo dar ši konferencija buvo naudinga? Kokių konkrečių idėjų parsivešite į namus?

Vysk. Kęstutis Kėvalas: Manau šios konferencijos rezultatas yra pasižiūrėti „iš paukščio skrydžio“ pavyzdžiui į savo kalbėjimo manierą, kuri nacionaliniame lygmenyje dominuoja ir mes kartais net nepastebime, kad galime prisidėti prie populizmo. Tad konferencijoje pabrėžtas dalykas, kad mums reikia ieškoti kalbėjimo būdo, kuris būtų suprantamas ir sekuliariai visuomenei, manau yra vienas padrąsinančių impulsų, kurį pavyzdžiui aš išsivežu. Jeigu mes nerasime kaip mūsų krikščioniškas mintis ir vertybes  išversti į kasdieninę kalbą, tai gali reikšti, kad mes iš viso neturėsime balso Europos Sąjungoje. O vis dėlto Europos Sąjunga, pačioje savo esmėje yra krikščioniškas projektas.

Labai ačiū!

(Vatikano radijas)

2017/10/29 12:16