Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Dokumentai

Migrantų globėja šv. Pranciška pramatė ateičiai skirtą projektą

Migrantų globėja šv. Pranciška Ksaveras Cabrini - RV

2017/11/11 14:22

Gruodžio 22 dieną sukanka Migrantų globėjos šv. Pranciškos Ksavero Cabrini mirties šimtosios metinės. Iš Italijos kilusi moterų vienuolijos, Švč. Jėzaus Širdies misionierių, steigėja, mirė Čikagoje 1917 metais, lankydama savo vienuolijos globos centrus, kuriuos steigė migrantams visur, kur matė poreikį. Šventosios šimtmetis paskatino rašytoją Lucetta Scaraffia pažvelgti į vienuolės misionierės migrantų globos veiklą naujame veikale pavadinimu „Tarp žemės ir dangaus“, kuriam įvadą parašė popiežius Pranciškus.

Pranciška Cabrini (1850-1917), apsisprendusi visą savo gyvenimą skirti misijoms, suburiant bendradarbes į misijinę moterų kongregaciją, vienuolinių įžadu momentu prie savo vardo pridėjo garsaus Kinijos misionieriaus, šv. Pranciškaus Ksavero vardą. Tai turėjo ženklinti jos pasirinktą tautų apaštalavimo kryptį, su mintimi išvykti į Kiniją, tačiau įvyko kitaip. Popiežius Leonas XIII paliepė Pranciškai vietoj išsvajotų misijų išvykti į Ameriką, kad padėtų šimtams tūkstančių vargstančių italų migrantų. Paklususi popiežiui, Pranciška ėmė rūpintis migrantais, su jais dalytis kartais labai sunkiu likimu svečioje šalyje, daugelį sykių sugrįžo į JAV su vis naujais uždaviniais, ypatingą dėmesį skirdama vienišiems ir ligoniams, kurdama ir statydama namus, mokyklas ir, Niujorke, didelę ligoninę. Stokojančiųjų naujakurių migrantų keliai Prancišką Ksaverą su seserimis vienuolėmis nuvedė į Čikagą, paskui į Kaliforniją ir į visą Amerikos žemyną, iki pat Argentinos.

Paskelbta palaimintąja 1938 metais, kanonizuota 1946 metais, šventoji Pranciška Ksaveras nuo 1950 metų yra katalikų Bažnyčios Migrantų dangiškoji globėja.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Pranciška Ksaveras Cabrini suprato, kad migracijos fenomenas netrumpalaikis: prasidėjo nauja istorinė epocha, kurioje modernios transporto priemonės leidžia didžiulėms žmonių masėms migruoti, tokiu būdu performuojant ištisus žemės rutulio regionus. Pranciškai tapo aišku, rašo popiežius, kad modernieji laikai bus paženklinti masinės migracijos, iš gimtinių su šaknimis išrautų žmonių, išgyvenančių tapatybės krizę, apimtų beviltiškumo, be išteklių, turinčių atsiverti visuomenei, į kurią reikia įsišaknyti. Pranciška į tai atsiliepė globos ir paramos namais, šį darbą jos dvasinės šeimos vienuolės pratęsė ir tada, kai pasikeitė migrantų kilmė, į globos namus kreipėsi kitos odos spalvos ir kitų tautybių migrantai. Pranciška suvokė, kad migrantams reikia daugiau nei tik materialinės pagalbos, kalbos žinių, arba gydymo sergantiesiems – reikia pagarbaus palydėjimo, nes tapatybė tampriai susijusi su migrantų religinėmis šaknimis, su jų ryšiu su Dievu. Todėl Pranciška su vienuolėmis leidosi į keliones, kad padėtų atkurti šį ryšį palydėdamos dirbančius šachtose, patekusius į kalėjimą, ar paauglius, vargstančius miestų paribiuose.

Įsikūrimas naujoje šalyje reiškė jos taisyklių ir įstatymų pripažinimą, taip pat savo orumo išsaugojimą. Pranciška norėjo, kad tai pasiektų visus migrantus. Šie tikslai, rašo popiežius, tebėra aktualūs šiandien. Jų įgyvendinimui reikia gerbti ir pripažinti savo ir kitų religines šaknis. Tai konkretus, plačių užmojų projektas, skirtas visam pasauliui ir atviras ateičiai.

Pranciška Ksaveras Cabrini tebėra labai aktuali ir mums, ji moko kuriais keliais žengti siekiant atsiliepti į epochinį migracijos reiškinį, suderinant meilę ir teisingumą. (Vatikano radijas)

2017/11/11 14:22