Popiežius: nepateisinamas nei „užsispyrėliškas“ gydymas, nei eutanazija

Terapijos priemonių naudojimas gali būti nutrauktas jei nėra jokios vilties pagyti, o dirbtinis gyvybės palaikymas tik pratęsia nepagydomai sergančiojo kančias, tačiau neturi jokio moralinio pateisinimo eutanazija, tai yra valingas žmogus gyvybės nutraukimas. Tai primena popiežius Pranciškus, laišku kreipdamasis į Popiežiškosios Gyvybės akademijos primininką arkivysk. Vincenzo Paglia ir per jį į Pasaulinės gydytojų asociacijos Europos skyriaus regioninio suvažiavimo dalyvius.

Popiežius primena jau anksčiau keliuose Bažnyčios mokymo dokumentuose išsakytą požiūrį į vadinamąjį „užsispyrėlišką gydymą“, tai yra neproporcingą terapijos priemonių naudojimą beviltiškose situacijose. 1980 m. „Deklaracijoje del eutanazijos“, pasmerkusioje sąmoningą ir valingą sergančio, neįgalaus ar senatvės sulaukusio žmogaus gyvybės nutraukimą, buvo taip pat išsakytas įsitikinimas, kad „yra leistina nutraukti arba sustabdyti terapijos priemonių naudojimą, jei jų naudojimas neatitinka etinio „gydymo proporcingumo“ kriterijaus“. Pasak popiežiaus, tokiais atvejais priimamas sprendimas nutraukti gydymą reiškia, jog išsėmus visas galimybes pagydyti žmogų, pripažįstama mirties neišvengiamybė. Tokio sprendimo moralinis pateisinimas neturi nieko bendra su eutanazija, kuri yra gyvybės nutraukimas, žmogaus numarinimas, dėl to ji visada neleistina.

Žiūrint į šias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos turime atsiminti meilės artimui įsakymą, pareigą padėti kenčiančiam žmogui, būti jam artimu, niekada jo nepalikti. Krikščioniškąjį suvokimą, kad ne visada įmanoma pagydyti sergantį žmogų ir supratimą, kad neturime užsispyrėliškai kovoti su mirtie neišvengiamybe, gerai išreiškia Bažnyčios skatinama paliatyvi slauga – ji, kartu su konkrečia medicinine pagalba sergančiam žmogui, taip pat kovoja ir tuo, kas mirties valandą baisiausia – su skausmu ir vienatve. (Vatikano radijas)