Popiežius paragino pranciškonus būti mažesniaisiais

Umbrijos pranciškonų bendruomenė, apie keturi šimtai mažesniųjų brolių, konventualų, kapucinų ir tretininkų iš viso centrinės Italijos regiono po dvejus metus trukusio „dvasinio ėjimo susitaikymo ir bendrystės keliu“ ketvirtadienio rytą susirinko Romoje, Šv. Grigaliaus VII parapijos bažnyčioje, Vatikano kalvos papėdėje, iš kurios surengė simbolinę piligrimystę į Vatikaną ir aplankė popiežių Pranciškų.

Umbrijos pranciškoniškos šeimos „dvasinis ėjimas susitaikymo ir bendrystės keliu“, prasidėjęs 2015 metais, kulminacinį momentą pasiekė šių metų pavasarį Folinjo „Aukščiausio lygio“ kapituloje, kurioje visų atšakų pranciškonai įvertino bendrą troškimą „pradėti naują brolystės ir bendradarbiavimo kelionę“.

Popiežius Pranciškus priėmė Umbrijos pranciškonų šeimos narius ketvirtadienio vidudienį Klemenso salėje Apaštališkuosiuose rūmuose Vatikane. Pasak Umbrijos pranciškonų bendruomenės, jos nariai ketvirtadienį aplankė popiežių norėdami, kad „būtent popiežius Pranciškus savo palaiminimu patvirtintų pasibaigusį nesutarimų ir priešiškumų laikotarpį ir paskelbtų naujo brolystės ir bendradarbiavimo laikotarpio pradžią, viešai deklaruojant, kad atkurtoji taika yra pamatas, leidžiantis atsisakyti bet kokios baimės ir visi kartu būtų vėl siunčiami į visą pasaulį vienbalsiai skelbti Gerąją Naujieną, Jėzų Kristų“.

Popiežius pranciškonus palaimino, ragindamas steigėjo šv. Pranciškaus dvasioje iš naujo atrasti savo kaip brolių „mažumą“ ryšyje su Dievu, su kitais broliais, taip pat visais vyrais ir moterimis, ir su kūrinija.

„Brangūs broliai, „Ponas Popiežius“ – taip jį vadindavo šv. Pranciškus – jus priima su džiaugsmu ir per jus „priima“ visame pasaulyje gyvenančius pranciškonus“, pasakė popiežius ir drauge padėkojo pranciškonams, „už tai, kas esate ir ką darote, ypač vargstančiųjų ir nuskriaustųjų labui“. Popiežius kalboje priminė šv. Pranciškaus įkvėpimą išryškinti mažumą kaip esminį pranciškonų brolystės bruožą. Šventasis Tėvas paminėjo nurodymą pranciškonų statute, kad „visi vienodai vadintųsi mažesniaisiais“. Šiuo išsireiškimu šv. Pranciškus nekalba apie kažką, ką broliai galėtų rinktis, bet tai yra „pamatinė jūsų gyvenimo ir misijos dalis“.

Žinant, jog šv. Pranciškui esminis pasirinkimas buvo Kristus ir Jo Evangelija, galima visu tikrumu sakyti, kad mažumas, be tam tikrų asketinių ir sociologinių priežasčių, užgimsta kontempliuojant Dievo Žodžio įsikūnijimą; jis išreiškiamas įvaizdžiu „tapti mažu, kaip sėkla“. Tokį įvaizdį matome ir Laiške korintiečiams: „jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu“. Dėsningai ir Pranciškaus Asyžiečio „išsinuoginimas“, kurį jis įvykdė paraidžiui, kuomet iki nuogumo išsižadėjo visų žemiškų gėrybių, kad visiškai pasiaukotų Dievui ir broliams.

Pranciškaus gyvenimas paženklintas susitikimo su vargstančiu Dievu, kuris yra tarp mūsų Nazareto Jėzuje: tai nuolankus ir neregimas buvimas, kurį Pranciškus garbina ir kontempliuoja Įsikūnijime, Kryžiuje ir Eucharistijoje. Popiežius kvietė prisiminti ir tai, kad vienas iš šv. Pranciškų labiausiai paveikusių Evangelijos įvaizdžių buvo mokinių kojų numazgojimas per Paskutinę Vakarienę.

Užbaigdamas kalbą Šventasis Tėvas pakartojo šv. Pranciškaus prašymą broliams, kad būtų mažesnieji, meldė Dievą, kad saugotų mažumą ir leistų jam augti. (Vatikano radijas)