Popiežius išvys tiek šviesias, tiek tamsias Mianmaro bei Bangladešo spalvas

Ką pamatys popiežius Mianmare ir Bangladeše? Kokia tų žmonių, kuriuos jis sutiks, istorinė atmintis, liečianti praėjusius amžius ir pastaruosius dešimtmečius? Kokie šių kraštų didieji klausimai? Apie tai Šventojo Sosto „l’Osservatore Romano“ dienraštyje paskelbtuose straipsniuose rašo kardinolas Charles Maung Bo, Mianmaro sostinės Jangono arkivyskupas, ir kardinolas Patrick D’Rosario, Bangladešo sostinės Dakos arkivyskupas. Galima priminti, kad abu jie yra pirmieji savo kraštų ganytojai, gavę kardinolo titulą, abu popiežiaus Pranciškaus pasirinkimu. Abu jie vadovauja katalikų bendruomenėms, kurios tradicinės krikščioniškos geografijos atžvilgiu gyvena „periferijose“ ir ten yra tik nedidukės mažumos.

Popiežius „atvyks pamatyti didžią ir spalvingą tautą. Theravados pakraipos budizmas yra daugumos religija. Žinoma vipasana meditacijos praktika yra gimusi čia. Vienuolystė ir asketizmas yra sudedamosios budizmo dalys. Budistų vienuolynuose yra 70 000 vienuolių moterų ir 500 000 vienuolių vyrų, kurie, su savosiomis išmaldų dėžutėmis, gyvena liudijimu“, rašo kardinolas Bo iš Mianmaro, primindamas, kad pirmieji krikščionių misionieriai atkeliavo 16 amžiuje ir, šimtmečių bėgyje, jų suburtos bendruomenės išgyveno tiek gerus, tiek blogus laikus. Mianmare dominuojanti bamarų etninė grupė Evangelijos žinios nepriėmė su entuziazmu, tačiau mažesnėse kachinų, chinų ir karenų bendruomenėse krikščioniškas tikėjimas įaugo. 90 procentų Mianmaro krikščionių yra kilę iš jų.

Kardinolas Bo priminė ir šiuolaikinę istoriją, Mianmarui įgijus nepriklausomybę nuo britų. Jauna demokratija greitai įklimpo chroniškame konflikte, nes valdžia nusprendė pirmenybę teikti vienai religijai, vienai kalbai ir vienai rasei. Politinės ir ekonominės krizės metu perversmu būdu valdžią į rankas perėmė kariuomenė, įsivyravo „birmietiško socializmo“ ideologija, kuri, praktikoje, dar daugiau nuskurdino šią vieną iš turtingiausių pietryčių Azijos valstybių. Tai buvo labai sunkūs metai krikščionims, Bažnyčia buvo „išmesta į gatvę“ tiesiogine žodžio prasme. Tik nuo 1990 metų ir ypač nuo 2010-ųjų, atkūrus demokratinę santvarką, Mianmaras pradėjo atsiverti, viduje ir išorėje. Ganytojas pasidžiaugė, kad Bažnyčia ne vien „išgyveno, bet ir suklestėjo“: kunigų skaičius nuo 160 išaugo iki 900, vienuolių moterų nuo 200 iki 2400, nekalbant apie „armiją katechetų“. Dauguma jų yra jauni ir sielovadoje darbuojasi labai energingai. Panašiai, katalikiškos „Caritas“ savanoriai yra pirmose gretose padedant ištiktiems gamtinių nelaimių ar pabėgėliams. Kardinolas Bo priminė, jog Mianmaras yra „jauna valstybė“ ir ta prasme, kad pusė jos gyventojų jaunesni nei trisdešimties metų.

Tačiau popiežius Pranciškus išgirs ne vien apie tai. Išgirs apie senas bei naujas žaizdas, apie nesibaigiančius etninius konfliktus, apie tūkstančius perkeltų ir pabėgusių, apie milijonus jaunuolių ieškančių darbo kaimyninėse šalyse ir neretai tampančių tikrais vergais jose ar jūrose, apie visus tuos, kurie dėl švietimo ir darbo stokos niekada negalėjo išskleisti savo talentų. Išgirs taip pat apie naujo ekstremizmo ženklus ir apie tuos, kurių kalba kiršina vietoj to, kad taikytų. Popiežiaus susitikimai su visomis religijomis, bendruomenėmis sugebės drąsinti, įsitikinęs kardinolas Bo, santarvei, bus „gydantys“, ypač žinant, kad atjauta ir gailestingumas yra dorybės, kurias ir budizmas perteikia savo išpažinėjams.

Jei Romos vyskupo apsilankymas Mianmare bus pirmasis krašto istorijoje, tai Bangladeše, kuris taip pat yra etninių grupių mozaika, jau trečiasis, po Pauliaus VI, 1970 metais, ir Jono Pauliaus II, 1986 metais, primena Dakos arkivyskupas Patrick D’Rosario. Panašiai kaip ir Mianmare, taip ir Bangladeše katalikai švenčia penkių amžių jubiliejų nuo pirmųjų misionierių atvykimo ir Dievo Žodžio sėjos, pirmųjų bendruomenių įsteigimo ir, neretai, pirmųjų kankinių kraujo išliejimo. Nuo 18 amžiaus pabaigos į Bangladešą atvyko nemažai protestantų misionierių. Protestantiškų bendruomenių nariai sudaro trečdalį visų krikščionių. Tačiau visi kartu nesudaro nei pusės procento tarp 162 milijonų Bangladešo gyventojų, kurių dauguma musulmonai. Reikia žinoti, kad islamas Bangladešo istorijoje susijęs su keliais politikos, ekonomikos, kultūros, meno ir mokslo renesansais.

Bangladeše popiežius susidurs su, jo paties posakiu,  „vargstančiųjų Bažnyčia ir Bažnyčia dėl vargstančiųjų“. Daug krikščionių šeimų gyvena kuklų gyvenimą, kita vertus, veikia dešimtys katalikiškų ligonių ir mokyklų, kurios atviros visiems. Kai kuriuose nuošalesniuose regionuose tai vienintelis pasirinkimas gauti medicinos paslaugas ar švietimo pagrindus patiems skurdžiausiems. Nepaisant mažumo, gausu vienuolinių ir kunigiškų pašaukimų, o katalikų pasauliečių asociacijos sugeba išlaikyti ir toliau vystyti kadaise misionierių pradėtas iniciatyvas. Naujos pakraipos ekstremizmas, sugyvenimo harmonija, migrantų orumas, aplinkos apsauga, socialinis neteisingumas – vardijo Dakos arkivyskupas Bangladešui svarbias temas, kurios nebus aplenktos ir popiežiaus pasisakymuose. (Vatikano radijas)