Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Bangladešas, rohinjų krizė ir nauja ekstremizmo banga

Rohinjai laukia eilėje prie maisto pabėgėlių stovykloje - AFP

2017/11/29 16:44

Bangladešas, kuriame popiežius Pranciškus tęsia savo vizitą Azijoje po apsilankymo Mianmare, su pastarąja valstybe turi bendrą sieną, nemažai bendros istorijos ir taip pat bendrų problemų. Viena iš jų yra šiuo metu tarptautinės žiniasklaidos puslapiuose dažnai minima rohinjų gentis, kurią sudaro keli šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia išpažįstančių sufių pakraipos islamą.

Budistinės daugumos Mianmaras atsisako pripažinti juos savo piliečiais. Rohinjai nėra pripažįstama viena iš 135 Mianmaro etninių grupių. 2010 metais pradėjus perėjimo iš karinio režimo į demokratinį procesą, rohinjai negalėjo dalyvauti rinkimuose, balsuoti ar iškelti savo kandidatus, dauguma neturi jokių dokumentų. Mianmaro budistams jie yra atklydėliai iš Bangladešo, kurie skiriasi nuo jų išvaizda, tikėjimu ir kalba. Tad esą jų vieta ir yra islamo daugumos Bangladeše.

Tačiau Bangladešo požiūris į rohinjus dažnai ne ką palankesnis, kaip tai galima pamatyti keliose „Bangladešo taikos ir saugumo instituto - BIPSS“ analizėse. Pirmiausia jose primenama, kad rohinjų žmonių problema yra gerokai senesnė už dabartines aktualijas: pirmas didesnis jų priverstinis egzodas iš Mianmaro Rakhine valstijos, kuri ribojasi su Bangladešu, užregistruotas dar 1978 metais. Tačiau pastaraisiais metais, įsitraukus kariuomenei, stipriau veikiant budistiškos pakraipos nacionalizmui, išbandymai rohinjų genties žmonėms sunkesni nei anksčiau. Jų teises pretenduojančios ginti ginkluotos „Rohinjų išvadavimo armijos“ įsteigimas ir jos išpuoliai prieš Mianmaro pareigūnus tik šliūkštelėjo alyvos į priešiškumo ugnį.

Bangladeše rohinjai, pasak „Bangladešo taikos ir saugumo instituto“, taip pat nelaikomi „savais“, iškeliant hipotezę, kad tai 19 amžiaus antros ir 20 amžiaus pirmos pusės dėl darbo ir kitų priežasčių iš Indijos migravusių žmonių palikuonys. Tuo metu visas regionas, kuriame vėliau susiformavo dabartinės Indijos, Pakistano, Mianmaro, Bangladešo ir kitos valstybės, buvo valdomas britų imperijos. Bangladeše rohinjų nepageidaujama dėl įvairių priežasčių: neturtingai, besivystančiai ekonomikai sunku išlaikyti penkis ar šešis šimtus tūkstančių pabėgėlių. Gyventojai tų Bangladešo pasienio žemių, į kurias po Mianmaro kariuomenės represijų atvyko rohinjai, pyksta ant jų, nes, nors ir ne savo valia, užėmė jų žemes, sunaikino laukų derlių, dėl pabėgėlių krizės smarkiai nukentėjo daug šeimų maitinęs pajūrio turizmas. Rohinjų reputacija smunka ir dėl jų dalyvavimo kontrabandoje. Kita vertus, daug kitų Bangladešo gyventojų, ypač žiniasklaidos dėka, rohinjams jaučia empatiją kaip to paties tikėjimo žmonėms, kurių daugelio likimas tikrai sunkus, o dažnai ir tragiškas, pakliuvus į nusikaltėlių, prekybos žmonėmis ir organais, prostitucijos gaujų rankas. Popiežiui Pranciškui tenka sunkus uždavinys išreikšti savo poziciją tokiu būdu, kuris prisidėtų prie tilto, o ne prie sienos tarp Mianmaro, Bangladešo ir rohinjų statymo.

Jei Mianmare stebimas sąlyginai naujas reiškinys, kuris vadinamas „budistišku nacionalizmu“, pasižymintis stipriu priešiškumu islamui, tai Bangladešą neramina nauja islamiško ekstremizmo banga. Bangladešas, turintis per 160 milijonų gyventojų, yra viena iš didžiausių pasaulio islamiškų valstybių. Jame vyrauja pakankamai nuosaikus islamas, leidęs musulmonų daugumai sugyventi su induistų, krikščionių ir budistų mažumomis. Per keletą dešimtmečių valdžia jėga sutramdė keletą radikalaus islamo sąjūdžių. Tačiau dabar į šią islamišką valstybę, kaip ir kitas, skverbiasi nauja džihadistinio ekstremizmo banga, taipogi per internetą, per socialinius tinklus. Šis ekstremizmas kuriam laikui buvo įgijęs barbarišką „Islamo valstybės - ISIS“ veidą, nerodžiusio gailestingumo net patiems musulmonams, jei šie nesutikdavo jam besąlygiškai paklusti, nekalbant apie kitus. Nerimo sukėlė ir užuominos apie Saudo Arabijos ketinimus skirti šimtus milijonų dolerių mečečių ir islamo mokyklų statyboms Bangladeše, tuo pat metu skleidžiant savąją vahabitiško islamo versiją, kuri yra labai pažodinė, nelanksti ir netolerantiška. Nėra atsitiktinumas, kad daug svarbių džihadizmo ideologų ir smurto vykdytojų yra gimę ar išsilavinę vahabitiškoje aplinkoje. Visa tai susiję su krikščionių persekiojimo, religijos naudojimo smurtui pateisinti, religijų sugyvenimo temomis, dažnomis popiežiaus Pranciškaus lūpose. (Vatikano radijas) 

2017/11/29 16:44