2017-12-15 15:13:00

„Jo šlovei ir garbei“. Kardinolas Andersas Arborelius, O.C.D.


Kardinolas Andersas Arborelius, pirmasis istorijoje švedų kardinolas, pirmasis švedas Stokholmo katalikų vyskupas nuo Reformacijos laikų, pelnė dar vieną „pirmojo“ vardą: Švedijos žurnalas „Fokus“ kardinolą Arboreliusą išrinko „Metų švedu“.

Tai bene pirmas kartas, kad „Metų švedu“ išrenkamas katalikas ir, kaip pristatyme rašo švedų žurnalas, aktyvus Švedijos visuomenės gyvenimo veikėjas nuo 1998 metų. Žurnalas sveikina kardinolą, pripažindamas, jog būti Katalikų Bažnyčios atstovu šalyje, kurios tapatybė iš esmės yra pasaulietiška, arba liuteroniška, reikalauja bebaimio nusistatymo. Stokholmo katalikų ganytojas vaidina esminį vaidmenį suburiant kartu vietinius švedus ir švedus imigrantus, rašo žurnalas „Fokus“. Žurnalo žiuri komisija kardinolo Arboreliuso asmenyje atrado žmogų, pasižymėjusį būdu, kuris Švediją pakeitė į gera.

Ne vien tik Švedija didžiuojasi popiežiaus Pranciškaus paskirtu kardinolu. Kardinolas Arborelius yra Basųjų karmelitų vienuolis ir vienintelis karmelitas dabartinėje Kardinolų kolegijos sudėtyje. Kaip Basųjų karmelitų šeimos atstovas Arborelius į Kardinolų kolegiją atėjo su karmelitiškuoju šūkiu, primenančiu neseniai kanonizuotos karmelitės Švenčiausios Trejybės Elžbietos dvasingumą: „In laudem gloriae“ (Jo šlovei ir garbei).

Šūkis, kurį Arborelius įrašė į asmeninį vyskupo, o dabar kardinolo herbą, yra kontempliatyvios dvasios ženklas. Pasak Venecijos provincijos karmelitų portalo, šūkis liudija apie kardinolo dvasinį artumą karmelitų mistikei, Švenčiausiajai Trejybės Elžbietai Catez (1880-1906). Tik dvidešimt šešerius metus gyvenusi šventoji šūkį „In laudem gloriae“ iš apaštalo Pauliaus laiko Efeziečiams pradžios himno, laikė tiek savo vardu, tiek savo dvasinės misijos tikslu.

Kardinolas Arborelius vienoje apybraižoje apie bendrystę ir draugystę Bažnyčioje pagal Švenčiausios Trejybės Elžbietos dvasingumą (Teresianum 36, 1985) tvirtina, kad šventosios gyvenimas ir raštai padeda geriau suprasti centrinę, tačiau gerokai primirštą ir apleistą Bažnyčios tiesą apie Švenčiausiosios Trejybės buvimą žmogaus gyvenime. Pasak kardinolo, karmelitų šventosios dvasinės patirtys gali būti didžiulė pagalba Bažnyčiai, jos dabartinėje pastoracinėje ir teologinėje situacijoje, kurioje gerokai apeinamas Trejybės slėpinys. Primirštas ne tik Trejybės, apleistas ir sumenkintas taip pat Bažnyčios slėpinys, rašo švedų kardinolas ir pastebi: net daugelis save krikščionimis laikančių žmonių jaučiasi susvetimėję Bažnyčios atžvilgiu. Kardinolas įsitikinęs, jog Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos patirtys gali jiems padėti išskirti tikrąją Bažnyčios prigimtį ir tikrąją Dievo prigimtį „būti bendrystės ir draugystės slėpiniu“.

Kardinolas apybraižoje perspėja prieš „mirtiną pavojų“ sukoncentruoti visą dėmesį į Bažnyčią, užtemdant patį Dievą. Bažnyčia nėra skirta tam, kad skelbtų save, o Dievą. Ji neskirta sau, o žmogui. Švenčiausiosios Trejybės Elžbieta buvo ištikima šiems dviem pamatiniams teologijos principams. Todėl jos teologinė vizija dar šiandien yra įkvėpimo šaltinis, sako apybraižoje Anders Arborelius, žurnalo „Fokus“ „Metų švedas“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.