Antroji t. R. Cantalamessa Advento meditacija. Laiko centras ir pilnatvė

Penktadienį popiežius Pranciškus ir Romos Kurijos nariai Vatikano Apaštališkųjų rūmų Atpirkėjo Motinos koplyčioje išklausė antrąją Advento meditaciją, kurią parengė t. Raniero Cantalamessa, vienuolis kapucinas, Popiežiaus namų pamokslininkas. Meditacijos tema: Kristaus vieta žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje, pagal Laiško Žydams žodžius – „Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“.

Pasak t. Cantalamessa, Kristaus atėjimas pakeitė būdą skaičiuoti ir suvokti laiką. Kristaus gimimas nėra „pradinis“, bet „centrinis“ taškas laike. Laikas iki jo skaičiuojamas mažėjančia, o po jo – didėjančia tvarka. Po kelių dienų minėsime 2017 metus nuo šio įvykio.

Kristus „yra pasaulyje“, bet nėra „ iš pasaulio“, sako gerai žinomas posakis. Panašiai, yra laike, bet tuo pat metu jį pranoksta. Kokiu būdu, konkrečiau, Kristus yra visaesantis?

Kristaus buvimas, pasak t. Cantalamessa, nėra abstraktus ir vienodas, tačiau skirtingas skirtingose išgelbėjimo istorijos fazėse. Senajame Testamente Jis yra kaip „figūra“, Naujajame Testamente kaip „įvykis“, o dabartiniame Bažnyčios laike – kaip „sakramentas“. Figūra paskelbia ir paruošia įvykį, kurį sakramentas sudabartina.

Pats prisikėlęs Viešpats mokiniams pakeliui į Emausą, „pradėdamas nuo Mozės“, paaiškino, kad Biblija kalba apie Jį. Sakyti, kad Kristus yra Naujame Testamente kaip „įvykis“ reiškia pabrėžti vienintelį ir nepakartojamą su Juo susijusių įvykių, ypač Velykų, pobūdį. Sakramentas jų nekartoja, tačiau aktualizuoja, sudabartina. Šia prasme „vieną kartą“ tampa „kiekvieną kartą“. Kaip rašo apaštalas Paulius - „kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

Ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų, perėjime iš makrokosmoso į mikrokosmosą, iš visuotinės istorijos į asmeninę istoriją? Konstatavimas, kad Kristus yra „laiko ir istorijos centre“ turi tapti kritišku klausimu savo sąžinėje – ar Kristus yra mano gyvenimo centras, mano mažos asmeninės istorijos centras, mano laiko centras? Ar tai tiesa, kurią išgyvenu ar tik pagalvoju?

Ką reiškia toks centras paaiškina, primena t. Cantalamessa, pats apaštalas laiške Filipiečiams, rašydamas – „visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“. Tai ne formali, o egzistencinė patirtis, kurią, po Pauliaus, aptiksime visoje krikščioniškojo dvasingumo tradicijoje, Bažnyčios mąstytojų, mokytojų, tėvų raštuose. Kaip yra parašęs Origenas – „ką man reikštų, kad Kristus vieną kartą gimė iš Marijos Betliejuje, jei negimtų iš tikėjimo mano sieloje?“. Šia prasme kiekvienos Kalėdos, taip pat ir šių metų, gali tapti pirmosios tikros Kalėdos mūsų gyvenime.

Tada, pasak Popiežiaus namų pamokslininko, atskleidžiame, kad Kristus nėra „personažas“, dogmų visuma, studijų objektas, tačiau gyvas, čia esantis asmuo. Tai kokybinis šuolis, kurį vadiname asmeniniu santykiu su Kristumi, kurį vadiname atsivertimu. Kokį patyrė prancūzų rašytojas Paul Claudel, kai 1886 metais iš smalsumo įžengė į Dievo Motinos katedrą Paryžiuje ir klausydamas „Magnificat“ giesmės pajuto, jo žodžiais, „amžinąją Dievo jaunystę“: „taip, tai tiesa, iš tiesų tiesa! Dievas yra. Yra čia. Yra kažkas, yra būtybė kaip ir aš. Mane myli, mane kviečia“, rašė rašytojas, pasakodamas apie sau pačiam netikėtą atsivertimą.

Kristus yra istorijos centras, kuris dalija laiką į „prieš“ ir „po“: žmonijos istorijoje ir Jį asmeniškai pažinusio žmogaus istorijoje. Tačiau Kristus taip pat yra „laiko pilnatvė“: Jis tarsi savimi pripildo visą istoriją. Asmeniniame plane tai tampa poreikiu pripildyti Kristumi kuo daugiau savo gyvenimo akimirkų. Tai nebūtinai reiškia, kad kiekvieną akimirką galvojame apie Kristų, bet kad „jaučiame“ Jį, žinome, kad esame sujungti.

Toks sąmoningumas gydo viduje: nuo jaunystės apgailėjimo, nuo senatvės vertinimo vien kaip pralaimėjimo ir ligos. Tikėjimo perspektyvoje geriausias laikas nėra tas, kuriame daugiausia veiklos, o tas, kuriame daugiausia Kristaus, tad ir amžinybės. (Vatikano radijas)