2017-12-24 13:12:00

Kristaus Gimimas - Kalėdos


Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1,1-18)

GYVENO TARP MŪSŲ…

Adventas, kurį ką tik baigėme, kvietė mus leistis į kelionę ieškoti Dievo. Tikiu, kad kiekvienas tai darėme, kiek leido mūsų jėgos: kas daugiau, kas mažiau, kaip kuris sugebėjome. Advento sekmadienių Žodžio liturgija mums davė galimybę pasirinkti kiekvienam labiausiai patinkančią biblinę asmenybę, liudijusią savo ieškojimus. Mes susidūrėme su Dievo – Teisėjo įvaizdžiu, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, ir kuris, ko gero, ne vienam atrodo geriausiai suprantamas, siekiant nugalėti pasaulyje egzistuojantį blogį, galbūt pagalvojome apie Jėzų, skelbiantį Dievo Gailestingumą, besirūpinantį vargšais ir atstumtaisiais ir kviečiantį pas save nusidėjėlius. Galbūt mūsų dėmesį patraukė Dievas, kiuris sujaukė dviejų vienas kitą mylinčių jaunuolių gyvenimą bei jų gyvenimo planus, beveik neklausdamas jų sutikimo, o paskui pareikalavęs visą tai apmąstyti širdies tyloje…

Tiek to… Pripažinkime, kad mūsų Dievo ieškojimas šio Advento metu dar kartą nebuvo sėkmingas. Drįstu tai sakyti, nes, praėjus tam trumpam, šiemet, tik trijų savaičių laikotarpiui, girdime, kad pats Dievas atėjo ieškoti mūsų. Evangelistas Jonas sako: „Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Dievas patvirtina, kad visus mūsų ieškojimus nustelbia Jo sprendimas: Jis yra su mumis ir – dar daugiau - yra toks pat, kaip ir mes. Jis tapo Kūnu…

Kasmet švenčiame Kalėdas, kad galėtume kiekvienais metais kontempliuoti „Dievo garbę“. Reikia tik prisiminti, kad Jėzaus, gimusio Betliejuje, garbė nėra tokia pat, kokią priskiriame Dievui, išvedusiam išrinktąją tautą iš Egipto, davusiam įsakymus ant Sinajaus kalno, apsireiškusio žmonėms žemės drebėjime ir gamtos stebukluose. Kai girdime Betliejuje angelų giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse“, mes žinome, kad tai gyvojo Dievo garbė, o dar geriau sakant, tai pats žmogus, jo kūnas, jo trapumas ir jo aistros grožis. Juk šiandien gimusio Kūdikio gyvenimas baigsis pačia žinomiausia pasaulyje Kančia…

Ir, tarsi to dar būtų per maža, Jis „gyveno tarp mūsų“. Dievas nepasirinko kampelio Visatoje, kuris priklausytų vien tik Jam, kur Jis galėtų gyventi, bet norėjo tai padaryti „tarp mūsų“: mūsų butuose, kurių nuomai kas mėnesį tenka surasti lėšų, mūsų namuose, kuriuos pastatėme, daug ko atsižadėdami ir dabar nervinamės, kai reikia mokėti mokesčius, tarp ne iki galo apsvarstytų prisiimtų paskolų, kaimynų, su kuriais ginčijamės, svarstydami, kieno eilė tvarkyti laiptinę, rūpesčių dėl nuolat kylančios šildymo kainos…

Visa tai yra mūsų žmogiškos dramos, kurios Kalėdų dieną dar labiau suspaudžia širdį, tačiau kaip tik čia, tose mūsų gyvenimo dramose atėjo apsigyventi Dievo Žodis. Iš tiesų Jis padarė dar daugiau, panorėdamas, kad „iš jo pilnatvės mes gautume malonę po malonės“. Jis ateina pas mus, kad nelaimę paverstų malone, baimę – džiaugsmu, o nusivylimą – viltimi.

Todėl ypač šiandien reikia sugebėti pastebėti mūsų kasdienybėje įsikūnijusį ir gyvenantį Žodį, o jei pasitaikytų padaryti kažką gero ar bent nusišypsoti kenčiančiam žmogui, nepraleiskime progos. Juk tai gali būti Dievas, atėjęs apsigyventi tarp mūsų…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.