Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Šventoji šeima

"Nunešė kūdikį į šventyklą paaukoti Viešpačiui" - RV

2017/12/30 12:56

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2,22-40)

NUPUOLIMAS, ATSIKĖLIMAS, PRIEŠTARAVIMAS

„Nunešė kūdikį į šventyklą paaukoti Viešpačiui“… Kūdikis Jėzus buvo duotas tėvams, kad šie tuojau Jį paaukotų Dievui, Tam, kuris yra didesnis už visas žmogiškas svajones ir planus. Iš karto Jėzaus asmenyje susipina Dievo didybė ir žmogaus silpnumas. Ši apeiga, kurios reikalavo žydų religijos nuostatai, iš tikrųjų labai prasminga, nes primena tėvams, kad vaikai nėra vien tik jų nuosavybė, kad jie turi savo pašaukimą ir juose gyvena Dievas – begalybė, kurios negalėsime iki galo suvokti. Vaikuose visuomet realizuojami ne žmonių, o Dievo troškimai. Tai suvokdami, mes galime kalbėti ir apie šeimos šventumą: šventos šeimos namuose kiekvienas jaučiasi mylimas ir sugeba mylėti. Gyvendami tokiuose namuose  pajuntame dar didesnę meilę, ateinančią iš paties Dievo, o gyvenimas tada atskleidžia savo tikrą ir taip dažnai nuo mūsų akių paslėptą grožį.

Šventykloje Kūdikį iš Marijos rankų paima Simeonas. Jis yra taip pat ir labai reikšmingas ženklas, simbolis. Jo asmenyje kiekvienas žmogus yra raginamas su pasitikėjimu priimti slėpiningą Dievo buvimą, kurį susitinkame savo brangiausių žmonių veide ir mylinčiame žvilgsnyje. Priimdami juos ir gyvendami vienybėje su jais, mes, kaip ir Simeonas, priimame su mumis gyvenantį Dievą. Mūsų žvilgsniai, apkabinimai, parodytas švelnumas ir dėmesys šeimos nariams yra Simeono giesmės atkartojimas: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“. Kiekvienas mūsų šeimos narys – tai išgelbėjimas, kuris visuomet yra kartu su mumis.

Ypač reikšmingi yra Simeono ištarti žodžiai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“. Trys žodžiai, įprasminantys gyvenimo tėkmę: nupuolimas, atsikėlimas, prieštaravimas…

Iš tiesų tai mums dabar, šioms dienoms skirta pranašystė. Viešpats mums yra nupuolimas ir atsikėlimas. Kristus griauna mūsų pasaulį, pagrįstą apsimetinėjimu ir melagyste, šalina susikurtas iliuzijas tam, kad padėtų atrasti tikrą ir garbingą požiūrį į gyvenimą.

Kristus yra prieštaravimas, nes prieštarauja mūsų mintims, vedančioms į vidutinybę bei susijusioms su klaidingu požiūriu, kuriuo vadovaudamiesi, patys sau tiesiame kelią į įsivaizduojamą laimę, nemėgindami suvokti, ką yra mums parengęs Dievas.

Jis taip pat yra ir mūsų prisikėlimas: tada, kai patys nesugebame to padaryti, kai mūsų širdyje tuščia, o priekyje, atrodo, neįžvelgiama tamsa, tada, kai nupuolame ir išduodame ištikimybę.

O tada išaušta trečios dienos rytas…

(Mons. Adolfas Grušas)

2017/12/30 12:56