Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Kelionės

Pirmieji popiežiaus Pranciškaus žingsniai ir žodžiai Čilėje

Popiežius ir Čilės prezidentė - AFP

2018/01/16 14:28

Pirmadienio vakare popiežius Pranciškus atskrido į Čilės sostinę Santjagą. Oro uoste jį pasitiko kadenciją baigianti šalies prezidentė Michelle Bachelet, karinių pajėgų reprezentacinis dalinys ir vaikų atliekama muzika ir dainos. Daug žmonių laukė gatvėse, sveikino iš oro uosto į miestą važiuojantį popiežių. Pakeliui į nunciatūrą, kortežas sustojo prie Šv. Baltramiejaus parapijos ir popiežius Pranciškus valandėlę pasimeldė prie „vargšų vyskupo“ Enrique Alvearo Urrutia kapo.

Prieš šią kelionę daug apžvalgininkų buvo perspėję, kad tikrovė yra sudėtingesnė už plačiai paplitusį įvaizdį apie visuotinę ir entuziastingą Lotynų Amerikos katalikybę. Iš tiesų Čilės visuomenėje, kaip ir daugelyje kitų kontinento valstybių, dar tebėra jaučiamos daugiametės įtampos ir susipriešinimo pasekmės tarp revoliucinės diktatūros norėjusių marksistų ir tokiais pat diktatūros metodais pasinaudojusių dešiniųjų. Čiliečiai taip pat yra viena iš labiausiai sekuliarizuotų Lotynų Amerikos valstybių: apie penktadalis gyventojų deklaruoja, jog yra abejingi religijai. Apklausos rodo bendrą įtarumo ir nepasitikėjimo nuostatą institucijų atžvilgiu – valstybės, teisėsaugos. Katalikų Bažnyčia taip pat dažnai patenka į šitą sąrašą. Galiausiai, šiam pasitikėjimui labai smogė 2010 metais sprogęs nepilnamečių išnaudojimo skandalas, palietęs vieną tarp socialinio elito sluoksnių gerai žinomą kunigą. Nors kaltinimuose buvo minimi prieš dešimtis metų nutikę įvykiai, nors teisėsauga nusprendė neiškelti kriminalinės bylos, nors 2011 metais Vatikanas nurodė jam visiškai pasitraukti iš viešo gyvenimo ir pradėti atgailos gyvenimą, šios bylos eiga papiktino daug katalikų, nekalbant apie dar vieną argumentą antiklerikalinei srovei. Dalis tikinčiųjų perėjo į sekmininkų ir kitas protestantiškas bendruomenes. Vis tik daugiau nei pusė čiliečių save vadina  katalikais, jie yra pagrindiniai Pranciškaus adresatai šioje kelionėje.

Kaip įprasta, Šventojo Tėvo kelionė prasidėjo nuo susitikimo su jį priimančio krašto aukščiausiais valdžios autoritetais, pirmiausia su prezidente Michelle Bachelet, senato ir atstovų rūmų pirmininkais. Po susitikimo su jais pirmadienio vakare, antradienio ryte popiežius nuvyko į prezidentūrą, kurioje buvo atlikti valstybiniai himnai, apsikeista dovanomis. Popiežius Pranciškus pasakė pirmą oficialią kalbą, kreipdamasis į politikos, kultūros ir pilietinės visuomenės atstovus.

„Man džiugu vėl būti Lotynų Amerikos žemėje ir pradėti vizitą mylimame Čilės krašte“, - sakė popiežius, kuris kelionės pradžioje žurnalistams buvo priminęs, jog jaunystėje kurį laiką Čilėje studijavo, čia daug kartų lankėsi vėliau ir turi daug draugų.

Viena iš pagrindinių temų, kuriai Šventasis Tėvas skyrė dėmesį, buvo Čilės pažanga demokratijoje po karinio režimo pabaigos. Neseniai gerai praėję rinkimai parodė pasiektą brandą. Šiais metais Čilei švenčiant 200 metų nepriklausomybės jubiliejų, ji gali pasidžiaugti, kad įgyvendina savo tėvų steigėjų, įveikdama sunkius periodus, svajonę apie valstybę, kuri remiasi laisve ir teise. Kita vertus, tai nenutrūkstama pastanga.

Kiekviena karta, - kalbėjo Pranciškus, - turi savais padaryti ankstesnių kartų pastangas ir pasiekimus, ir kreipti juos link dar aukštesnių tikslų. Gėris, kaip ir meilė, teisingumas, solidarumas nėra pasiekiami kartą visiems laikams; jie laimimi kiekvieną dieną. Negalima pasitenkinti tuo, kas jau pasiekta praeityje ir sustojus tuo mėgautis tokiu būdu, kuris neleistų pripažinti, jog dar didelis skaičius mūsų brolių išgyvena neteisingumą, kuris turi paliesti kiekvieno sąžinę. Todėl prieš jus didelis ir aistringas iššūkis: toliau dirbti, kad demokratija, jūsų tėvų svajonė, virš formalumų būtų iš tiesų visų susitikimo vieta. Kad būtų vieta, kurioje visi, be išimčių, jaustųsi kviečiami statyti namus, šeimą ir tautą.

Pranciškus priminė čiliečio šventojo Alberto Hurtado žodžius, jog tauta yra ne tiek jos sienos, jūros, kalnai ar tradicijos, bet „misija, kurią dar reikia išpildyti“. Kitaip tariant, ateitis.

O ši ateitis labai didele dalimi priklauso nuo sugebėjimo girdėti, nuo sugebėjimo išklausyti, ypač tokioje šalyje kaip Čilė, kuri istoriškai, etniškai, kultūriškai yra daugialypė, vengiant šališkumo ar vienos pusės viršumo visų likusių atžvilgiu. Daug yra balsų, kuriuos reikia išgirsti.

Pranciškus vardijo bedarbius, kurie nesugeba išlaikyti savęs ir savo šeimų; indėnų gentis, kurios nori išsaugoti savo teises ir kultūrą; migrantus, kurie ieško galimybių sau, bet taip pat prisideda prie bendros pažangos; jaunuolių, kuriems būtinos gyvenimo perspektyvos, o ne narkotikų liūnas; trapių, tačiau išmintingų senelių.

Taip pat vaikų, kurie „žvelgia į pasaulį su nuostabos ir nekaltumo kupinomis akimis, tikisi iš mūsų tikrų atsakymų dėl savo orios ateities. Ir čia negaliu, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - neišsakyti skausmo ir gėdos, kuriuos jaučiu dėl padarytos nepataisomos žalos vaikams, padarytos Bažnyčios tarnų. Trokštu prisidėti prie brolių vyskupystėje, nes teisinga prašyti atleidimo ir paremti visomis jėgomis aukas, įsipareigojant, kad tai nepasikartotų“. 

Paskutiniais žodžiais popiežius linkėjo visapusiško žvilgsnio į ateitį, nepasiduodant „technokratinei paradigmai“, kuri pirmenybę teikia ekonominiams interesams bendrojo gėrio sąskaita, aukojant ir ekosistemą. Susitikimą Šventasis Tėvas užbaigė prašymu, kad Dievo Motina globotų čiliečių svajones. 

(Vatikano radijas)

2018/01/16 14:28