2018-01-18 07:53:00

Pranciškus: fragmentacijai turime priešpastatyti visapusiškumą


Trečiadienio programą Santjage popiežius Pranciškus užbaigė susitikimu su akademiniu pasauliu. Jis aplankė vieną iš geriausių šalyje Čilės Katalikų universitetą, kuriame 26 tūkstančiai studentų studijuoja architektūrą, chemiją, mediciną, meną, teisę, filosofiją ir teologiją – iš viso 18-oje fakultetų ir katedrų. Šventasis Tėvas galėjo pasveikinti virš tūkstančio akademinio pasaulio atstovų.

„Tūkstančiai vyrų ir moterų, čia įgiję formaciją, įvykdė daug svarbių uždavinių dėl tėvynės pažangos“, - sakė popiežius Pranciškus, dar kartą primindamas 1951 metais mirusio jėzuito ir šventojo Alberto Hurtado figūrą, kurioje akademinis išsilavinimas ir plataus užmojo darbas dėl žmonių ir visuomenės gėrio vienas kitą stiprino. Savo kalboje popiežius aptarė dvi pamatines temas: ką reiškia tautinė santarvė ir ką reiškia pažanga bendruomenėje.

Tautinė santarvė šiandien yra iššūkis: tai reiškia, kad pasiekėme permąstymo tašką, kad tai, kas dar vakar žadino vienybę ir sanglaudą, šiandien turi sulaukti kitokių atsakymų. Mūsų visuomenės išgyvena labai greitus, beveik svaiginančius pokyčius, kuriuos reikia perprasti išvengiant dviejų klaidų: tiek bijojimo pažvelgti į šią tikrovę, tiek naivaus, utopinio ar schematiško mąstymo.

Pasak popiežiaus, tarp dalykų, kurie lemia tautinę santarvę, yra tokie ugdymo procesai, kurie yra keičiantys ir visus įtraukiantys. Ugdyti santarvei nereiškia vien ugdymo papildymo vertybėmis, žadinimą sugyvenimo dinamiką pačioje ugdymo sistemoje. Tai ne tiek turinių klausimas, kiek mokimas mąstyti ir samprotauti visapusiškai. Reikia „visapusiško alfabetizavimo“, kuris apimtų ir dabartinius procesus.

Toks „visapusiškas raštingumas“, Pranciškaus žodžiais, integruoja skirtingas kalbas, iš kurių mes, kaip asmenys, esame sudaryti: intelekto (galvos), jausmų (širdies) ir veiksmo (rankų). Toks „raštingumas“ leis studentams augti tiek asmeniškai, tiek socialiai. Yra skubus uždavinys sukurti tokias erdves, „kuriose fragmentiškumas nebūtų dominuojanti paradigma“, pabrėžė Pranciškus. Reikia mokyti „mąstyti tai, kas jaučiama ir daroma; jausti, kas mąstoma ir daroma; daryti, kas mąstoma ir jaučiama“.

Ir priešingai, įsitikinęs popiežius, „skyrybos“ tarp skirtingų žinojimų ir kalbų, neraštingumas ir nemokėjimas integruoti skirtingų gyvenimo matmenų skleis ir didins fragmentaciją bei socialinį irimą.

Pranciškus užsiminė apie šiuolaikinės visuomenės tyrinėtojus, kurią ją aprašė kaip „takią“, „lengvą“, „likvidžią“, bet tvirtų atramos taškų. Atsparų nykimas, anot popiežiaus, „gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios prarandamas sąmoningumas apie viešąją erdvę. Erdvę, kuri reikalauja bent minimalaus pranokimo privačių interesų, kad statytume ant pagrindų, kurie išreiškia tą svarbų mūsų gyvenimo matmenį, kuris yra „mes“. Be tokio sąmoningumo ir, ypač, be tokio jausmo, tad ir patirties yra ir bus labai sunku kurti tautą, nes atrodytų, kad svarbu ir galioja tik tai, kas liečia individą, kai visa kitą, kas nepatenka į šią jurisdikciją, tampa nereikšminga. Tokio pobūdžio kultūra prarado atmintį, prarado ryšius, kurie ja išlaiko ir padaro gyvenimą įmanomu. (...) Be „mes“ bendrame mieste, kuris pranoksta „mane“ ir yra turtingesnis už individualius interesus, gyvenimas bus ne vien fragmentiškesnis, bet ir labiau konfliktiškas bei smurtingas“.

Su tuo susijusi ir „pažanga bendruomenėje“, o ne atskirai vienas nuo kito, antroje savo kalbos dalyje pabrėžė Pranciškus, toliau nagrinėdamas visapusiškumą tiek žmoguje, tiek tarp žmonių. Po susitikimo su akademiniu pasauliu, atskirai pasveikinęs keletą akademikų, popiežius Pranciškus sugrįžo į apaštalinę nunciatūrą poilsiui ir vakarienei. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.