Gavėnios rekolekcijos. „Jėzus surenka visas pasaulio ašaras“

Trečiadienį nebuvo tradicinės Šventojo Tėvo bendrosios audiencijos, nes popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai – Romos kurijos institucijų vadovai nuo sekmadienio dalyvauja Gavėnios rekolekcijose, vykstančiose „Dieviškojo mokytojo“ rekolekcijų namuose nedideliame Ariccia miestely, už maždaug dvidešimties kilometrų į pietryčius nuo Romos.

Ketvirtąją rekolekcijų dieną joms vadovaujantis portugalas kun. José Tolentino Mendonça pradėjo meditacija apie ašaras. Ašaros, pasak jo, tai gyvenimo ir ryšio su kitais, bendravimo troškimo ženklas. Evangelijose dažnai sutinkame verkiančias moteris: verkia Lozoriaus seserys, verkia Najino miestelio našlė, verkia atgailaujanti nusidėjėlė. Šios moterys labai skirtingos – tiek amžiumi, tiek socialine ir turtine padėtimi – tačiau visos jos savo ašaromis evangelizuoja. Pamokslininkas taip pat atkreipė dėmesį į kitą detalę – nė vieną kartą Evangelijoje minimos moterys nebando Jėzaus įtraukti į painias diskusijas, niekada nespendžia jam pinklių. Moterys nuoširdžios ir jų jausmai, jo džiaugsmai ir skausmai išsiveržia ašarų pavidalu. „Ašaros liudija, - sakė kunigas José Tolentino Mendonça, - kad  Dievas įsikūnija žmogaus gyvenime, pralaimėjimuose, troškime bendrauti, nebūti paliktais vienatvėje su savo bėdomis. Evangelijose ir Jėzus verkia. Savo verksmu, savo ašaromis jis dar labiau supanašėja su mumis, jis prisiima mūsų ašaras, verkia už mus. Jėzus surenka visas pasaulio ašaras, verkia kartu su visais verkiančiaisiais“.

Evangelijoje verkiančios moterys tarsi „įpilietina“ pačias ašaras, patvirtina šio ženklo svarbą. Tačiau ašarų svarbą, ir netgi ašarų galią, pripažįsta ir šiuolaikinė psichologija. Pamokslininkas paminėjo bulgarų kilmės prancūzų psichoanalitikę Julią Kristevą, pasak kurios paciento ašaros visada reiškia lemtingą virsmą. Jei buvo galima įtarti savižudybės pavojų, paciento ašaros reiškia, kad toks pavojus praėjo. Ašaros yra žmogaus troškimo gyventi ženklas.

„Ašaros lydini visą mūsų gyvenimą, - sakė pamokslininkas. Ašaros pasakoja visą mūsų biografiją – kalba apie džiaugsmą, skausmą, jaudulį, tamsias naktis, lūžius, vienatvę, atsivertimą, atgailą. Kiek ašarų buvo išlieta, o kiek liko neišlietų, įstrigusių mūsų viduje ir ilgai slėgusių, o gal ir tebeslegiančių sielą. Neišverktos ašaros yra labai skaudžios. Dievas jas visas mato ir priima kaip mūsų maldą. Pasitikėkime. Net jei tramdome ašaras savo viduje, neslėpkime jų nuo Dievo“. (Vatikano radijas)