Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Baigėsi popiežiaus Gavėnios rekolekcijos. Blogiausias dalykas - nebejausti troškulio

Mišios rekolekcijų metu - RV

2018/02/23 17:20

Tėve, norėčiau padėkoti visų vardu už palydėjimą šiomis dienomis, prie kurių prisideda ir šiandieninė maldos ir pasninko diena už Pietų Sudaną, Kongą ir Siriją, - sakė popiežius Pranciškus penktadienį, vasario 23 dieną, užbaigus nepilną savaitę trukusias rekolekcijas Aričios miestelyje, Romos apylinkėse, vadovaujant portugalui kunigui José Tolentino Mendonça.

Popiežius padėkojo Gavėnios rekolekcijų pamokslininkui už tai, kaip jis iliustravo, kad Bažnyčia nėra narvas Šventajai Dvasiai, kuri pučia kur nori, dirba kur nori: taip, kaip darbavosi romėnų šimtininkų, pagonių, kitų religijų išpažinėjų širdyse Jėzaus ir jo pirmųjų mokinių gyvenimo metu.

Portugalų pamokslininkas devintąją, ketvirtadienio vakaro meditaciją skyrė „troškuliui periferijose“, pažymėdamas: „matyti atviromis akimis pasaulio tikrovę aplink mus yra esminga. Kitaip mūsų dvasingumas taptų tik komforto burbulu arba savo visuomeninės atsakomybės vengimo forma“. Visiems mums, pasak jo, yra skiriamas pačioje pradžioje Dievo užduotas klausimas – „kur tavo brolis?“ Dvasiniam troškuliui pritrūktų kažko labai svarbaus, jei jis neatkreiptų dėmesio į mūsų brolių troškulį tiesiogine, fizine žodžio prasme. Bažnyčia neturi bijoti apie tai kalbėti.

Jėzus buvo, priminė pamokslininkas, „periferijų žmogus“. Izraelis buvo Romos imperijos periferija, o Nazaretas, suteikęs Jėzui antrą vardą, buvo Izraelio periferija. Todėl, kaip pasakoja evangelistas Jonas, buvo su pašaipia nuostaba klausiama ar iš Nazareto gali kilti kažkas gero (žr. Jn 1,46). Periferija yra pradinė, prigimtinė krikščionybės aplinka. Ji yra raktas, be kurio jos nesuprastume. Ji yra vieta, kur, vėl iš naujo, sutinkamas Jėzus.

Tai, kad mūsų katedros, kadaise buvusios bendruomenės gyvenimo centre,  dabar atsidūrė biurų ir prekybos kvartalų viduryje, turi priminti krikščionybės ištakas: tai periferinė tikrovė. Ten ji gimė, išaugo ir sustiprėjo. Ten, kur galbūt net nėra pastatytos mūrinės bažnyčios, ji turi sugrįžti. Bažnyčiai periferija yra ne problema, o horizontas. Ji negali užsidaryti centre. Ji turi prisiliesti prie periferijų, dialoguoti su jomis: jai tai ne religinė tuštuma, o naujas Dievo adresas. Mūsų širdžiai ir mūsų žvilgsniui reikia atsivertimo. Kaip ir Abraomas, turime namines šlepetes pakeisti kelionės batais. Nes Bažnyčia, kuri nebejaučia periferijų troškulio, tampa išrinktųjų klubu, mato tik save ir remiasi tik savimi, suserga.

Gerai žinome Jėzaus žodžius, jog duoti trokštančiam vandens, aprengti nuogą, aplankyti kalinį reiškia tą padaryti jam pačiam, sutikti jį patį. Žmogiška tikrovė Jėzui nėra idėja, jis neskelbia meilės kaip abstrakčios etikos. Priešingai, jo meilė įsikūnija tikrovėje, įgyja konkrečius veidus, istorijas ir vardus. Tai matome ir šventųjų gyvenimuose.  

Paskutiniojoje, penktadienio ryto meditacijoje, pamokslininkas kalbėjo apie „troškulio palaiminimą“. Matui aprašant Kalno pamokslą, galime matyti jo ketinimą sugretinti Jėzų su Moze, kuris savo tautai perdavė Įstatymą. Tačiau Jėzaus paskelbti palaiminimai yra daugiau už normas, jos paliečia egzistencinę žmogaus ir bendruomenės šerdį. Antra vertus, palaiminimus galime suprasti ir kaip paties Jėzaus autoportretą: jis yra nuolankus, gailestingas, ištroškęs taikos, išalkęs teisingumo, tyros širdies, svetingas visiems, kaip tai matėme įvairiuose Evangelijos pasakojimuose. Tai yra paveikslas su kuriuo turime supanašėti ir mes patys.

Dievas trokšta, kad jo kūriniai gyventų palaiminimų gyvenimą. Dievas myli gyvenimą, jo neapleidžia. Priešingai, savąja galybe jį nuolatos gydo ir keičia. Evangelijoje matome, kad pirmasis Jėzaus metodas buvo meilė. Ne išankstinių sąlygų kėlimas tam, kuris norėtų jį pasikviesti, o meilės proveržis. Kartais net pačiam įsiprašant į svečius, kaip kad pas Zachiejų. Taip mes esame išgelbėjami: ne dėl nuopelnų, ne dėl derybų, ne dėl susitarimų, o dėl meilės, kurią Dievas dovanoja. Ir tai yra labai gilus mūsų prigimties poreikis: būti mylimiems be sąlygų, be išlygų. Tai abipusis, mūsų ir Dievo troškimas.

Vienas iš blogiausių dalykų tikinčiajam, pakartojo pamokslininkas, jau ne pirmą kartą per šias rekolekcijas, yra nebejausti troškimo, nebejausti troškulio, būti sočiam Dievo, nebetrokšti teisingumo, taikos, nebematyti žaizdų broliuose. Turime ieškoti ir atrasti, negaišdami, troškulio palaiminimą.

Pamokslininkas pasiūlė pažvelgti į tą moterį, kurią visos kartos vadina palaimintąja, Mariją. Matome jos didžiulį, besąlygišką pasitikėjimą Dievu, bet taip pat drąsą paklausti, nesuprantant kaip gali įvykti tai, kas jai žadama, išreiškiant savo sutrikimą. Tikėjimas auga dialoge, Dievas skiria laiko mums, mūsų klausimams, mūsų reakcijoms, atsižvelgdamas į mūsų gyvenimo istoriją, suteikdamas tam svarbą. Galime pasimokyti iš Marijos trijų svarbių dalykų: atvirų durų širdyje, leidusių angelui pro jas įžengti; sąžiningumo savo klausimuose, savo suvokime; pasirengimo, sutikimo ir troškulio tarnauti didesniam sumanymui, neapsiribojant savimi pačiu. Mes, Bažnyčia kiekviename savo gyvavimo laikotarpyje, turi to mokytis, norint iš tiesų atsiliepti į savo ir kitų žmonių troškulį. (Vatikano radijas) 

2018/02/23 17:20