Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Gavėnios pamokslas Vatikane. „Nesekite šiuo pasauliu“

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap - AP

2018/02/23 16:03

„Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12,2). Šiuos šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius komentavo Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM  Cap penktadienio rytą pradėdamas tradicinius Gavėnios pamokslus Vatikane.

Gyvename laikais kai kiekvienas mano turįs pareigą keisti pasaulį ir Bažnyčią, sakė pamokslininkas. Tad išgirdę žodžius: „nesekite šiuo pasauliu“, savaime norėtume pridurti: „bet keiskite jį, transformuokite“. Tačiau iš tiesų išgirstame kitokį raginimą: „pasikeiskite, keiskite save pačius“. Arba kitaip tariant – „žinoma, keiskite pasaulį, bet pradėkite nuo to pasaulio, kuri yra jumyse, jūsų viduje, kad po to galėtumėte keisti ir jus supantį išorinį pasaulį“.

Tėvas Cantalamessa atkreipė dėmesį, kad trijose sinoptinėse evangelijose žodis „pasaulis“ beveik visais atvejais yra moraline prasme neutralus. Juo nusakoma erdvė – visa žemė („eikite į visą pasaulį“) ir laikas (dabartis, šis mūsų pasaulis). Moralinis krūvis šiam žodžiui suteikiamas Jono evangelijoje ir šv. Paulius laiškuose. Pasaulis tampa nuodėmės ir velnio valdžios vieta. Jėzus kalba savo mokiniams apie dvi laikysenas pasaulio atžvilgiu: būti pasaulyje, bet nepriklausyti pasauliui, nepriklausyti nuo pasaulio.

Vėliau kai krikščionybė tapo toleruojama, saugoma ir favorizuojama religija, įtampa tarp krikščionio ir pasaulio savaime sumažėjo, nes pasaulis, kuriame krikščionis gyveno, tapo „krikščionišku pasauliu“. Šiomis naujomis sąlygomis ėmė formuotis naujos nepriklausymo pasauliui formos. Matome dvigubą reiškinį, - kalbėjo tėvas Cantalamessa, - viena vertus, atsiranda tikinčiųjų, kurie fizine prasme bėga iš pasaulio, pasitraukia į dykumą. Tačiau tuo pat metu Bažnyčios ganytojai ir krikščionių mąstytojai stengiasi atsiribojimo nuo pasaulio idealą pritaikyti visiems tikintiesiems, siūlydami ne fizinį, bet dvasinį atsiribojimą nuo pasaulio.

Mums artimesniais laikais padėtis gerokai pasikeitė. Nepriklausymo pasauliui idealas pateko į krizę, jis tapo kritikos objektu, pradėta įtariai į jį žiūrėti. Šios krizės šaknys siekia gana giliai. Viskas prasideda renesansinio humanizmo laikais, kai imta iš naujo domėtis pasaulietinėmis vertybėmis, kartais jas pagoniškai garbinti. Tačiau lemtingas reiškinys buvo vadinamoji „sekuliarizacija“, prasidėjusi Apšvietos laikais ir pasiekusi viršūnę dvidešimtajame amžiuje.

Kai krizė pasiekia dugną, padėtis ima keistis. Panašiai ir dabar matome, kad vėl imama domėtis gyvu ir amžinu Dievo Žodžiu. Vėl girdime Pauliaus raginimą: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“.

Kad pasikeitimas įvyktų mūsų laikysenoje, darbuose, pirmiausia turi keistis mūsų mąstysena, turi įvykti pasikeitimas mūsų tikėjime. Tikėjimas yra tas laukas, kuriame įvyksta pirmutinis krikščionio susirėmimas su pasauliu. Tikėjimas lemia, kad krikščionis nepriklauso pasauliui. Pirmiausia klauskime kodėl krikščionis neturi sekti šiuo pasauliu. Atsakymas – ne ontologinis, bet eschatologinis. Turime atsiriboti nuo pasaulio ne dėl to, kad pati materija yra bloga, kad ji yra dvasios priešė, kaip manė platonikai ir kai kurie jų paveikti Bažnyčios tėvai, bet dėl to, kad, kaip sako Šventasis Raštas,  „šio pasaulio pavidalas praeina” (1 Kor 7,31),  dėl to, kad „praeina pasaulis ir jojo geismai“, bet „kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jn 2,17).

Su šiomis mintimis, kurias paskatino šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžiai, o visų pirma su Dievo malone, pradedame mūsų pasirengimą šventosioms Velykoms, sakė popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa ir pirmąjį Gavėnios pamokslą baigė šv. Augustino žodžiais: „Švęsti Velykas – tai keliauti iš šio pasaulio pas Tėvą, pereiti prie to kas nepraeina“. (Vatikano radijas)

2018/02/23 16:03