Savaitės apžvalga (kovo 4) Šv. Kazimieras

Dalia Žemaitytė

Kaip keliauja popiežius Pranciškus ir ko galime iš jo tikėtis Lietuvoje. Šį klausimą kelia dienraštis „Bernardinai.lt“, kadangi šių metų rudenį tikimasi Lietuvoje sulaukti popiežiaus – po 25-erių metų, kai 1993-iaisiais mūsų šalyje lankėsi Jonas Paulius II. Šis vizitas svarbus tuo, kad popiežius Pranciškus keliauja ne vietų pažiūrėti, ne švęsti, ne papročiais pasidomėti, bet visų pirma susitikti su žmonėmis, kuriems, jo manymu, jis gali ką nors duoti. Apie tai Vilniaus knygų mugėje kalbėjo meno ir Bažnyčios istorikė, diplomatė, Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, kartu su Bernardinai.lt vyriausiuoju redaktoriumi Donatu Pusliu aptardama „Baltų lankų“ lietuviškai išleistą Vatikano apžvalgininko Andrea Tornielli knygą „Kelyje: pokalbiai su Jo Šventenybe Pranciškumi“.

Kita „Bernardinai.lt“ publikacija „Katalikų Bažnyčia skatina donorystę, bet nepritaria prievartai“ reaguoja į praėjusią savaitę pasklidusią žinią, jog Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo keisti galiojančią donorystės tvarką ir taikyti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį. Tai reiškia, jog asmuo yra laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent dar būdamas gyvas jis raštu išreiškė savo prieštaravimą arba po asmens mirties jo organų dovanoti nesutinka artimieji.  Katalikų Bažnyčios požiūriu, donorystė yra vertinga ir skatintina praktika, tačiau toks „numanomo sutikimo“ modelis yra netinkamas. Apie tai plačiau – „Bernardinai.lt“ publikacijoje.

„Vakarų ekspresas“ rašo apie Šv. Jono bažnyčios atstatymo Klaipėdos senamiestyje peripetijas. Atstatymo procesas tęsiasi - praėjusią savaitę apie tai kalbėta ir Vyriausybės kanceliarijoje. Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios istorija siekia XIII a., kai prie Danės upės vagų atsišakojimo įkurta parapija. Turgaus gatvės gale Šv. Jono bažnyčia pastatyta 1706 m. Klaipėdoje 1854 m. kilęs gaisras bažnyčią gerokai nusiaubė, tačiau miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta po poros metų. Antrojo pasaulinio karo metais Šv. Jono bažnyčia buvo apgriauta, o pokario laikotarpiu ir visiškai nugriauta. Apie tai straipsnyje „Šv. Jono bažnyčia: laukiama Vyriausybės sprendimo“.

Kovo 4-ąją minime Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Vilniaus kraštas nuo senų laikų šią šventę pasitinka džiugiai. Kovo 2-4 d. Vilniuje vyko ne tik tradicinė Kaziuko mugė, bet ir gausybė Šv. Kazimiero šventės renginių. Šv. Kazimiero šventės renginiai Vilniuje buvo pristatyti Vilniaus arkivyskupijos interneto svetainėje.

Ir kitų  portalų ir laikraščių puslapiuose nemažas dėmesys Kaziuko mugei. Štai „Lrt.lt“ portale paskelbtame Bernardo Gailiaus komentare „Šv. Kazimieras ir Lietuva“ rašoma, kad Kaziuko mugė kažkokiu būdu išreiškia tai, ką iš tikrųjų galėtume pavadinti lietuviška dvasia. Visai nesvarbu, kad dalis mugės lankytojų menkai pažįsta šventąjį ar aktyviai nedalyvauja Katalikų Bažnyčios gyvenime. Kaziuko mugė yra tik atspindys to, kaip giliai ir kartu konkrečiai Šv. Kazimieras palietė kiekvieno lietuvio gyvenimą.

„Šv. Kazimiero palikimas – ne tik Kaziuko mugė“.  Ką žinome apie Lietuvos globėją, kokie įvykiai ir vietos su juo susijusios –  apie tai „Žinių radijo" žurnalistai kalbėjosi su gidu Raimundu Šakaliu. Jo įrašą galima rasti ir internetiniame radijo puslapyje.

„Dvasininkas, vedęs saugumą į neviltį“. „Panevėžio balso“ straipsnis, skirtas pagerbti Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko atminimą.  Jam teko nelengva dalia – pokariu jis kuriam laikui buvo likęs vieninteliu dvasiniu vadovu visoje šalyje. Represijos, bažnyčių uždarymas, rezistencija ir partizanų kūnų išniekinimas miestų aikštėse ar šventoriuose, religinių simbolių naikinimas, pavojus būti bet kada suimtam ir kalbėjimas pasveriant kiekvieną žodį, gyvenimas po didinamuoju stiklu nuolat sekamam ir pasiklausomam tarp agentų ir panašiai – tokia sovietmečiu buvo Panevėžio vyskupo (vėliau Vilniaus) Kazimiero Paltaroko kasdienybė.

Arkivyskupas Gintaras Grušas visuomenei pristatė Vilniaus arkivyskupijoje atlikto tyrimo dėl kun. Kęstučio Ralio galimai patirto seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje rezultatus. Paskelbtame arkivyskupo pranešime sakoma, jog vienintelė galima Bažnyčios reakcija į seksualinį vaikų išnaudojimą – šį skausmingą reiškinį – yra sąžiningai ieškoti tiesos ir teisingumo, taip pat veikti jų pagrindu. Turi būti dedamos visos pastangos, kad tokia situacija nepasikartotų ateityje. Kunigas Kęstutis Ralys ieškojo pagalbos jau seniai. Jis yra ne kartą užsiminęs, kad jaunystėje yra patyręs seksualinį išnaudojimą. Atsižvelgdami į praeitį, šiandien visi, įskaitant ir mane, turime mokytis būti jautresni šalia esančiam žmogui, kuris kalba apie savo patirtą skriaudą, prieš jį įvykdytą nusikaltimą. Bažnyčios pareiga yra pasirūpinti, kad būtų kruopščiai ištirtas kiekvienas atvejis esant pagrįstam liudijimui apie lytinę prievartą, kurią panaudojo Katalikų Bažnyčioje tarnaujantys žmonės, ir užtikrinti, kad galima prievarta nesitęstų. (Vatikano radijas)