Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Trečiasis Gavėnios sekmadienis - RV

2018/03/03 12:06

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25).

TĖVO NAMAI

Kaip įsivaizduojame savo didžiuosius namus – Žemės planetą? Kokio pasaulio tikimės? Ar mes norime, kad jis būtų Tėvo namais, kuriuose visi jaustųsi vienas kitam broliais ir seserimis, ar mums labiau priimtini prekybos namai, kur nugali pats stipriausias?

Žvelgiant į tai, kas vyksta aplinkui mus ir ne kartą mumyse pačiuose, sunku atsikratyti minties, kad veikiausiai mums būtų priimtinesnis antrasis variantas…

Kaip tik prieš tokią alternatyvą šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje mus pastato Jėzus, drauge parodydamas savo paties pasirinkimą. Tai ryžtingas ir labai aiškus apsisprendimas, pasireiškęs savotiška prievarta: Jėzus, paėmęs rimbą, įeina pro šventyklos vartus, tarsi viesulas, stumdydamas žmones ir aukos gyvulius, vartydamas stalus ir nušluodamas nuo jų monetas.

Jėzaus asmenyje telpa nepaprastas jautrumas ir švelnumas, kurį pajuto visi sergantys, varginami nuodėmių, nelaimingi, ir nepajėgiantys patys atrasti teisingos gyvenimo krypties žmonės, tačiau drauge Jis yra ryžtingas, stiprus ir kategoriškas didvyris, nebijantis stoti į kovą už tai, kas yra teisinga.

Tai, apie ką skaitome šį sekmadienį Evangelijoje, yra pranašiškas veiksmas: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Tai įsakymas ir įspėjimas mums, kad iš savo religijos, iš tikėjimo taip pat nepadarytume prekybos namų. Santykiuose su Dievu neįmanoma pritaikyti pasenusių pirkimo – pardavimo taisyklių ar suktos užstatų ir garantijų sistemos. Deja, kaip tik taip žmonės dažnai elgiasi, sakydami, kad ką nors duoda Dievui – Mišias, auką, pasninką, kad paskui Dievas kuo nors už tai atsilygintų – sveikata, geru gyvenimu, sėkminga karjera. Gaila tiktai, kad tuomet pamirštame, jog Dievas yra visų Dievas, ir Jo neįmanoma nei nupirkti, nei parduoti.

Tėvo namai, kuriuos visomis jėgomis nori apginti Jėzus, yra ne vien šventyklos pastatas, bet dar labiau tokiais namais yra kiekvienas žmogus, visa kūrinija, kuri taip pat negali būti pajungta rinkos taisyklėms, pagal kurias visuomet išeina, kad pinigai yra vertesni už gyvenimą. Tai pati didžiausia rizika: išniekinti žmogų – Dievo kūrinį, o, jeigu tai yra vargšas, vaikas, silpnas ir pasimetęs žmogus, jau tektų kalbėti apie šventvagystę, pažeidžiančią pačius Dievo karalystės pamatus. Dievo namai šiame pasaulyje – tai laisvi vyrai ir moterys, sugebantys išsaugoti savyje tikėjimą ir viltį, mokantys įvertinti gaunamą dovaną ir dovanoti patys save. Žmogus yra Dievo šventovė, todėl, kaip ir Dievo, jo negalima parduoti ar pirkti. Tikrai neatitinka Dievo valios tai, ką dažnai matome savo aplinkoje, kuomet atrodo, kad žmogus tapo ekonomikos vergu.

Kita vertus būna, jog ir pats žmogus nevertina savęs. Negalima prekiauti širdimi, sudedant visus savo jausmus ant pinigų ir gerbūvio aukuro. Negalima prekiauti savimi, parduodant orumą ir garbingumą už trupinį valdžios, laikinos naudos ar sėkmės viziją.

Niekuomet neturime pamiršti, kad mūsų gyvenimas nėra panašus į kažkieno sumanytą biznio planą. Mes visi esame laimės ieškotojai, palaipsniui suvokiantys, jog regimoji tikrovė yra tai, kas daug žada ir mažai teištesi. Vien tik sugebėjimas duoti ir priimti meilę turi reikšmės mūsų laimės ieškojimuose.

Ten ir yra tikrieji Tėvo namai…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018/03/03 12:06