2018-03-07 12:31:00

Trečiadienio katechezė. Eucharistinė malda


Kovo 7 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Šventąsias Mišias. Užbaigus apmąstymus apie Žodžio liturgiją šį trečiadienį Šventasis Tėvas skyrė antrajai katechezei apie kitą esminę Mišių dalį – Aukos arba Eucharistijos liturgiją, apie šios liturgijos dalį, vadinamą eucharistine malda.

Katechezės pradžioje buvo perskaitytos eilutės iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11,23 - 25)“.

Užbaigus duonos ir vyno atnašavimo dalį yra pradedama liturginė malda, kuri yra centrinis Mišių momentas ir yra nukreipta į šventąją Komuniją. Ji atitinka tam, ką pats Jėzus darė prie Paskutinės Vakarienės su apaštalais stalo. Jo padėka atgyja kiekvienoje mūsų Eucharistijoje, susiedama mus su jo gelbstinčia auka.

Šioje iškilmingoje Maldoje Bažnyčia išreiškia tai, ką ji išpildo, kai švenčia Eucharistiją ir motyvą, dėl kurio švenčia: buvimą bendrystėje su Kristumi, iš tiesų esančiu pašventintuose duonoje ir vyne. Pakvietus tautą kelti širdis į Viešpatį ir Jam dėkoti, kunigas garsiu balsu ištaria maldą, visų vardu kreipdamasis, Šventojoje Dvasioje, į Tėvą per Jėzų Kristų. Šioje maldoje tikintieji susivienija su Kristumi šlovinant didžius Dievo darbus ir aukojant atnašas. Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra ta pati (žr. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 78 sk.; Katalikų Bažnyčios Katekizmas - KBK ,1367 sk.) Ir kad tikintieji įžengtų į tokią vienybę, turi suprasti. Todėl Bažnyčia norėjo švęsti Mišias ta kalba, kuria žmonės supranta: kad kiekvienas galėtų įsilieti į pašlovinimą ir šią didžią maldą, kartu su kunigu.

Mišiole yra kelios eucharistinės Maldos formulės, visos sudarytos iš tam tikrų elementų: pirmiausia prefacijos arba dėkojimo giesmės už Dievo dovanas, ypač už savo Sūnaus, Išganytojo, atsiuntimą, kuri užsibaigia garbinimo himnu „Šventas, šventas...“. Šis paprastai yra giedamas: visa susirinkusi bendruomenė savo balsą sujungia su angelų ir šventųjų balsais garbindama ir šlovindama Dievą.

Po to ateina laikas epiklezei – Šventosios Dvasios šaukimuisi, kad savąja galia pašventintų vyną ir duoną. Šventosios Dvasios veikimas ir paties Kristaus žodžių, pakartojamų kunigo,  veiksmingumas iš tiesų sudabartina, duonos ir vyno forma, jo Kūną ir Kraują, jo auką ant Kryžiaus kartą visiems laikams. Tai „tikėjimo slėpinys“. Švenčiant Viešpaties mirties ir gyvenimo atminimą, laukiant šlovingo sugrįžimo, Bažnyčia atnašauja Tėvui auką, kuri sutaiko dangų ir žemę: atnašauja velykinę Kristaus auką aukodamasi su Juo pati ir prašydama, Šventosios Dvasios galia, tapti Kristuje „vienu kūnu ir viena siela“. Tokia yra sakramentinės Komunijos malonė ir vaisius: maitinamės Kristaus Kūnu, kad taptume jo gyvuoju Kūnu šiame pasaulyje.

Komunijos slėpinyje Bažnyčia susivienija su Kristaus atnaša ir Jo užtarimu. Šioje šviesoje „katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant Kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria (KBK, 1368 sk.)“.

Eucharistinė malda prašo Dievo surinkti visus savo vaikus meilės tobulume, vienybėje su popiežiumi ir vyskupu, kurie paminimi vardais, taip parodant, jog švenčiame vienybėje su visuotine Bažnyčia ir su daline Bažnyčia. Maldavimas, kaip ir atnašos, yra pateikiamas Dievui už visus Bažnyčios narius, gyvus ir mirusius, laukiančius palaimintos vilties dalintis amžinuoju dangaus paveldu, su Mergele Marija ir šventaisiais. Niekas ir nieko nėra pamirštama eucharistinėje Maldoje, viskas kreipiama į Dievą, kaip primena ją užbaigiančioje doksologijoje (pagarbinime). Nei vienas nėra pamirštamas. Šiuo momentu galima savo viduje atsiminti ar paprašyti paminėti sau artimus žmones, gyvus ar jau išėjusius. Ir, karštai pridūrė popiežius, už tai nereikia mokėti. Jei norima palikti auką, galima, tačiau tai nėra mokestis už vardo ištarimą. Mišios yra nemokamos. Kristaus auka yra veltui. Atpirkimas yra veltui. Svarbu tai suprasti.

Galbūt ši senoviniais laikais sunorminta maldos forma gali mums atrodyti tolima, tačiau jei gerai suprasime jos prasmę, tai tikrai mums padės geriau joje dalyvauti. Ji išreiškia visa tai, ką išpildome eucharistiniame šventime. Be to, ji moko trijų nuostatų, kurių Jėzaus mokiniams neturi pritrūkti: pirma, mokėti dėkoti, „visada ir visur“, ne vien kartais, kai viskas gerai. Antra, versti savo gyvenimą į meilės dovaną, laisvą ir nemokamą. Trečia, kurti konkrečią bendrystę, Bažnyčioje ir su visais. Tad ši centrinė Mišių malda mus ugdo, po truputį, visą savo gyvenimą padaryti „eucharistija“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.