Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis - RV

2018/03/10 14:15

Jėzus Nikodemui pasakė: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve”. (Jn 3, 14-21)

MYLĖTI PASAULĮ

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius, kurie yra visos Gerosios Naujienos esmė: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų“. Kiekvieną kartą, susidūrus su šiais žodžiais, mus turėtų apimti pagarbi baimė ir nuostaba. Tais keliais žodžiais nusakoma visa mūsų draugystės su Dievu istorija. Tarp Dievo ir pasaulio, dviejų tikrovių, kurios taip dažnai atrodo viena kitai tolimos, kad netgi, norėdami pabrėžti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, pamokslininkai kalba apie „pasaulį ir jo įtaką“, išryškėja slėpiningas ryšys.

Įsiklausydami į Evangelijos žodžius, esame priversti sutikti, kad Jėzus yra tas tiltas, kuris sujungia Dievą ir pasaulį, Jame susitinka ir apsikabina laikinumas ir begalybė. Jėzuje mes matome dievišką žmogaus meilę ir žmogišką Dievo meilę. Neveltui pasakyta: „Dievas pamilo“… Naudojamas būtasis laikas nurodo, kad ta meilė buvo praeityje, tebesitęsia dabar ir siekia ateitį,- visas pasaulis telpa joje.

Mes esame krikščionys ne todėl, kad mylime Dievą. Esame krikščionys, nes tikime, kad Dievas mus myli. Myli taip smarkiai, kad nesvyruoja, atiduodamas mums savo Sūnų. Dievui svarbus kiekvienas žmogus, kuriam Jis davė širdį, svarbesnę už save patį. Mes turime gerai įsisąmoninti, kad esame mylimi taip pat, kaip dangaus Tėvas myli Jėzų, ir taip liks amžiams: kiekvienas mūsų yra mylimas taip pat, kaip Kristus. Drauge kartu su mumis Dievas myli ir visą pasaulį: žemę, vandenis, augalus ir gyvūnus, visą kūriniją. Suprasdami tai ir mes privalome mylėti šią žemę, jos laukus, joje gyvenančius žmones, jos grožį.

Dievas pamilo mus, todėl mums, norint gerai gyventi, būtina meilė. Mylėdami mes įgauname jėgų, atrandame laimę. Visa tai, ką gero padarome pasaulyje, nuveikiame vardan kitų žmonių, leidžia mums jaustis tvirčiau, praveria langą į amžinybę.

Išgirdus šiuos žodžius prašvito ir Nikodemo sielos tamsybių naktis. Jis, baikštus fariziejus, po Kristaus mirties ras savyje anksčiau neregėtos drąsos nueiti pas Pilotą ir paprašyti atiduoti Jėzus kūną. Toji drąsa atsirado po to, kai jis suprato, kad Jėzus nė kiek ne mažiau už atvirai deklaruojamą tikėjimą įvertino jo pastangas pažinti tiesą.

Dievas nesiuntė savo Sūnaus teisti pasaulio, bet jį gelbėti, kad visi turėtų gyvybę. Dievui nerūpi pradėti prieš mus nukreiptus teismo procesus, lygiai, kaip Jo tikslu nėra ir noras visiems atleisti Paskutinio teismo dieną. Mes esame Dievo mylimi, o mylimųjų gyvenimas matuojamas ne teismu, bet mokėjimu džiaugtis ir apsikabinti. Kristus, atėjęs skelbti Dievo meilės, yra mumyse, kaip gyvybės šaltinis, ir kviečia visuomet, kalbant apie Jį, amžiams atmesti bet kokias mintis apie bausmę, išsivaduoti nuo baimės. Meilė niekuomet nekelia baimės ir nepripažįsta kitokios bausmės, kaip ta, kuria ji nubaudžia pati save.

Dievas pamilo pasaulį, ir mes sekame Jo pavyzdžiu. Neįsipareigojame gelbėti pasaulio, nes jį išgelbėjo pats Dievas, tačiau esame pasirengę jį mylėti, neįsipareigojame atversti žmonių, bet mylėti juos. Gali būti, kad ne visuomet sekasi tai padaryti, tačiau mes stengiamės, mėginame, taip, kaip Nikodemas, „atėjęs pas Jėzų nakčia“…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018/03/10 14:15