Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Ketvirtas Gavėnios pamokslas Vatikane. Klusnumas

Gavėnios pamokslas Vatikane - ANSA

2018/03/16 14:05

Laiške Romiečiams kalbėdamas apie dorybes, pagal kurias turėtų gyventi krikščionys; apie savybes, kuriomis turėtų pasižymėti gimusieji iš Šventosios Dvasios, kartu su meile ir nuolankumu, šv. Paulius mini ir klusnumą. Pastarajai dorybei buvo skirtas ketvirtas tėvo Raniero Cantalamessa OFM Cap. Gavėnios pamokslas Vatikane, kurio penktadienio rytą klausė popiežius Pranciškus ir Kurijos dikasterijų vadovai.

Klusnumas valdžiai

„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“. (Rom 13,1-2).

Tėvas Cantalamessa priminė, kad šiuos žodžius Paulius rašė tais laikais kai Palestinoje brendo sukilimas prieš Romos valdžią, po kelerių metų pasibaigęs Jeruzalės sugriovimu. Krikščionybė gimė judaizmo aplinkoje. Daugelis krikščionių, taip pat ir Romos mieste, buvo atsivertę žydai. Tad klusnumo ar neklusnumo Romos imperijai klausimas buvo aktualus ir krikščionims. Ir būtent tuo metu Bažnyčiai teko apsispręsti. Minėti Pauliaus žodžiai remiasi Jėzaus mokymu, ypač jo paliepimu duoti ciesoriui – kas ciesoriaus. Kristaus skelbta karalystė „ne iš šio pasaulio“, ji ne tautinė ir ne politinė, dėl to ji gali gyvuoti pilietinėje santvarkoje, pasinaudodama jos teikiamomis galimybėmis (Pauliaus atveju – Romos pilietybe), o kartu paklusdama jos įstatymams. Laiške romiečiams Paulius kalba apie pareigą mokėti mokesčius ir vykdyti visas priedermes visuomenei. Tai ne tik pilietinė, bet taip pat moralinė ir religinė pareiga, tekanti iš artimo meilės įsakymo. Valstybė – tai ne abstrakti esybė, bet ją sudarančių žmonių bendruomenė. Tad kas nemoka mokesčių, kas darko gamtą, kas netvarkingai vairuoja, tas kenkia artimui ir jo negerbia. Kaip matome - pridūrė pamokslininkas – tai labai aktualu ir mūsų dienomis.

Pauliaus žodžių apie klusnumą neturėtume riboti tik klusnumo valstybei aspektu, nes esama ir gilesnio „esminio“ klusnumo, kuriuo remiasi visos kitos konkrečios klusnumo formos, įskaitant klusnumą valdžiai. Tai ne žmogaus klusnumas žmogui, bet klusnumas Dievui, kuris liečia visus – vadovus ir pavaldinius, dvasininkus ir pasauliečius.

Kristaus klusnumas

Krikščioniškojo klusnumo šaltinis ir pavyzdys mums visiems yra pats Jėzus. Krikščioniškasis klusnumas tai ne klusnumo idėja, bet aktas, konkretus, įkūnytas klusnumas. Krikščioniškasis klusnumas remiasi ne abstrakčiu Aristotelio principu, kad silpnesnis, mažesnis turi paklusti stipresniam, didesniam, bet įvykiu ir žinia, kad Kristus „tapo klusnus iki mirties“. Kristaus klusnumas tai Adomo neklusnumo priešingybė. „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5,19). Kam gi nepakluso Adomas? Ne tėvams, ne valdžiai, ne įstatymams. Jis nepakluso Dievui. Kaip visų neklusnumų šaltinis yra neklusnumas Dievui, taip visokio klusnumo šaltinis yra klusnumas Dievui. Jėzaus klusnumo viršūnė yra jo kančia ir mirtis ant kryžiaus. Jame matome tobulą Sūnaus klusnumą Tėvui.

Klusnumas – Krikštu gauta malonė

Paulius laiške romiečiams kalba apie Kristų kaip klusniųjų vadovą, priešpastatydamas jį Adomui, neklusniųjų vadovui. Būdas ir momentas, kuriuo mes tampame klusniaisiais kartu su Kristumi yra krikštas. „Buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote mokymui, kuris jums buvo perduotas, ir išvaduoti iš nuodėmės tapote teisumo tarnais“ (Rom 6,17). Šia prasme krikštas tai laisva valia išreikštas Kristaus mokymo ir valdžios pripažinimas. Tai tarsi perėjimas iš neklusniųjų stovyklos į klusniųjų stovyklą. Liturgijoje tai išreiškiama garsiai tariant: „atsižadu“ ir po to – „tikiu“.

Klusnumo pareiga

Laiško romiečiams pirmoje dalyje kalbėdamas apie Kristų kaip dovaną, kurią su tikėjimu priimame, antroje dalyje Paulius kalba apie pareigą sekti Kristaus pavyzdžiu. Šiuos du aspektus matome ir kalbat apie dorybes, kurios yra Šventosios Dvasios dovanos. Kiekvienoje dorybėje yra ir slėpinio elementas ir askezės pradas, ir malonės elementas ir tas pradas, kuris laukia mūsų laisvo atsako. O tai, pasak popiežiaus namų pamokslininko, reiškia, kad dvasinis klusnumas Dievui nepanaikina klusnumo regimai, institucinei valdžiai. Ir klusnumo atveju galioja ta pati taisyklė, kuri galioja meilei. Pagrindinis ir didžiausias įsakymas yra įsakymas mylėti Dievą, tačiau artimo meilė yra tas matas, kuriuo matuojame meilę Dievui. Kas nemyli brolio, kurį mato – sako šv. Jonas – negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4,20). Tas pats ir su klusnumu: jei nesi klusnus vyresniajam, kurį matai, kaip gi tu būti klusnus Dievui, kurio nematai?

Tačiau ką daryti – klausė tėvas Cantalamessa, - kai manai, kad tai, ko iš tavęs reikalaujama, nesutampa su tuo, kaip tu suvoki Dievo valią? Tokiais atvejais reikėtų savęs klausti: kaip pasielgtų Jėzus? Jis buvo klusnus, pasidavė žmonių valiai ir kaip tik tuo jis parodė visišką klusnumą Dievui. Aišku, kaip dauguma taisyklių, taip ir ši nėra absoliuti. Nesakoma, kad reikia paklusti diktatūroms, nemoraliems, nusikalstamiems įsakymams. Čia galioja apaštalo šv. Petro įspėjimas, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Ateidamas į pasaulį, Jėzus tarė: „štai ateinu... vykdyti tavo, o Dieve, valios“. Dabar mūsų eilė! Visą gyvenimą, kiekvieną dieną, galime gyventi pagal šiuos žiodžius. Šiais žodžiai galime sveikinti kiekvieną naują rytą, su jais galime eiti į darbą, į sutikimus su žmonėmis. Nežinome kas mūsų laukia ateity, tačiau galime žengti į ateitį su šiais žodžiais lūpose: „Štai ateinu, Dieve, vykdyti tavo valios“. (Vatikano radijas)

2018/03/16 14:05