2018-03-17 11:48:00

Penktasis Gavėnios sekmadienis


Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12,20-33)

NAUJO GYVENIMO VAISIAI, Mons. Adolfas Grušas:

„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“…

Šioje frazėje, kurią Viešpats Jėzus pasakė, jausdamas artėjančią mirtį, svarbiausi žodžiai yra ne „apmirti“, o „duoti vaisių“. Net ir mirties akivaizdoje Viešpačiui pirmiausia rūpi vaisiai, o ne auka. Iš tiesų gyventi, reiškia: duoti gyvybę. Kai nieko nebeduodame, esame mirę. Mums priklauso vien tik tai, ką jau esame davę. Lygiai taip yra ir su meile: ji yra mūsų, jei mes ją kam nors parodėme.

Kviečio grūdas… atrodytų, menkas daiktas, beveik niekas. Dažnai ir mes galime jaustis menki, neturintys ką duoti, tačiau Jis, mūsų Viešpats, paima mus, tą „beveik nieką“ ir padaro, kad mes duotume vaisių. Mes esame panašūs į tą kviečio grūdą, nutolę nuo triukšmo ir garsių įvertinimų, tyloje, be ypatingų pretenzijų ir didybės manijos, pasėti geroje savo šeimos dirvoje, išdžiūvusioje ir grumstuotoje savo darbo dirvoje, uolėtoje ir karščiu alsuojančioje mūsų skausmo dienų dirvoje…

Kviečio grūdas, paėmus jį, atrodo, lyg negyvas, kietas ir nejautrus lukštas, tačiau iš tiesų tai yra gyvybės užuomazga, kurioje savo dienos laukia daigas. Taip yra ir su kiekvienu žmogumi: mes galime atrodyti sustingę ir nebylūs, tačiau kiekviename mūsų slypi neišsemiama energija, širdis, pasirengusi meilei.

„Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi,“- sako apaštalams Jėzus. Iš tiesų egzistuoja tik viena galimybė pamatyti Kristų – Juo sekti. Taip skamba vienintelis atsakymas į prašymą, nuskambėjusį iš Graikijoje gyvenančių žydų lūpų, kurį, tačiau, galėtų išsakyti kiekvienas mokinys: „Mes norėtume pamatyti Jėzų“. Vienintelis mums prieinamas būdas yra Jėzaus sekimas. Senajame Testamente rašoma, kad Mozei buvo leista pamatyti Dievą tik iš nugaros, Jam praeinant pro šalį. Taip ir mes galime matyti Jėzų tik tada, kai sekame Juo, darydami Jo darbus, bendradarbiaudami su Juo savo gyvenimo kelyje, o tai reiškia: nešdami vaisių.

Jėzus siūlo mums ne nudailintą savo mokslo doktriną, bet kalba apie užduotį, kurią Jam yra skyręs Tėvas: atkurti žmogiškosios prigimties garbę ir pilnatvę. Pats Jėzus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, tai įvykdo savo asmenyje. Tikroji žmogaus garbė – tai gausūs gyvybės, džiaugsmo, laisvės vaisiai. Dievo garbė – tai žydinti taika Žemėje, tai žmogus, sėjantis pasaulyje šviesą ir meilę.

„Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos?“- skundžiasi Jėzus, ir tame skunde matome tikrąją žmogaus didybę. Mes galėtume nieko daugiau nežinoti iš Evangelijos, bet vien tik išgirsti šį skundą, tą Jėzaus skausmingą pasimetimą, suvokti Jo beginklę, šviesią ir didvyrišką meilę, kad suprastume, jog tai yra pats didžiausias lobis, didžiausia Dievo dovana mums. Mes žinome, kad Jėzus, kaip ir kiekvienas drąsuolis, jautė baimę, kad mylėjo pasaulį visomis savo jėgomis, kad ėjo pasitikti mirties ne su šypsena lūpose, bet išpažindamas tikėjimą.

Vis dėlto, kadangi Jis yra Žmogus, turintis kūną ir jaučiantis baimę, mylintis ir besiaukojantis, Jame švyti tikroji Dievo ir žmogaus šlovė.

„Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“… Jėzus ir mus nuo kryžiaus veda namo, į garbę, į gausiais vaisiais nuklotus laukus…








All the contents on this site are copyrighted ©.