Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

T. R. Cantalamessa OFM cap. V Gavėnios meditacija apie krikščionišką tyrumą

T. Cantalamessa pamokslauja - AP

2018/03/23 17:12

Kovo 23 dienos, penktadienio ryte popiežius Pranciškus išklausė V-ąją Popiežiaus namų pamokslininko t. Raniero Cantalamessa, vienuolio kapucino, meditaciją šį kartą apie krikščionišką tyrumą. Pamokslininkas atsispyrė nuo dviejų apaštalo Pauliaus minčių iš laiškų Romiečiams ir Tesalonikiečiams, kuriuose glaudžiai susieja tyrumą ir šventumą.

„Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo.  Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“;

„Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“.

Susivaldymą apaštalas Paulius vadina Dvasios dovana (Gal 5,22). „Susivaldymas“ apima daug sričių – maistą, irzlumą, tačiau Naujame Testamente šis žodis beveik visada naudojamas kalbant apie lytiškumą. Susivaldymas yra susijęs su tyrumu. Susivaldymo ir tyrumo priešingybė, graikiškai, yra „porneia“, netyrumas ir nesivaldymas. Iš šio termino, beje, kilo žodis „pornografija“. Jo veiksmažodinė šaknis reiškia „save parduoti“. Seksualinis netvarkingumas ar nesivaldymas tam tikra prasme yra „savęs pardavimas“: nebūtinai už pinigus, kaip kad prostitucijoje, bet ir už savitikslį egoistinį malonumą.

Susivaldymo ir tyrumo dorybė taip, kaip aptariama Naujajame Testamente, ne itin skiriasi nuo žodyno, kurį naudojo šias dorybes aukštinę pagonių moralistai, stoikai ir epikūriečiai. Tačiau skiriasi motyvacija ir tikslas. Pagonių autoriams savęs valdymas tarnavo vidinei ramybei, atitiko „tiesaus proto“ logiką.

Krikščioniškoje motyvacijoje yra visai naujas elementas, kaip matome kitame apaštalo Pauliaus laiške (1 Kor 6,12 -20): krikščionis priklauso ne sau, o Kristui. Ir jo kūnas Viešpačiui. Taigi, tyrumas motyvuotas ne tiek „savęs valdymu“, kiek „savęs nevaldymu“. Krikščioniškas tyrumas siekia ne tiek įtvirtinti proto viršumą instinktams, kiek įtvirtinti Kristaus viršumą visam asmeniui, jo protui ir instinktams. Apaštalas Paulius patikslina, kad „esame Kristaus“ ne kaip nuosavybė, o kaip jo kūno nariai. Tai turi didelių ir delikačių pasekmių: nesivaldydamas, elgdamasis netyrai „parduodu“ ne vien save, bet ir Kristaus kūną, pagal prostitucijos logiką. Be šios kristologinės motyvacijos Paulius prideda pneumatologinę – kūnas yra Dvasios šventykla; ir ekleziologinę – kūnas yra skirtas prisikėlimui. Krikščioniškas tyrumas nesiremia kūno niekinimu, bet, priešingai, didele pagarba jo orumui. Polemizuodami su gnostikais Bažnyčios rašytojai neskelbė „išsigelbėjimą iš kūno“, bet „kūno išgelbėjimą“.

„Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,20) – kviečia apaštalas. Dievo šlovinimas kūnu, toliau tvirtina Paulius, gali realizuotis dviem būdais: santuokoje arba mergeliškume, ne pagal „savęs pardavimo“, o pagal savęs dovanojimo logiką. Abejuose gyvenimo būduose yra išsaugomas tyrumas.

Tyrumas dažnai siejamas su susivaldymu ir su lytiškumo išgyvenimu paklūstant meiliai Dievo valiai, tačiau jis apima ir daugiau aspektų: širdies, minties, kalbos, žvilgsnio tyrumą. Toks gyvenimo stilius, Pauliaus kalboje, yra taip pat ir „gražus“.

T. Raniero Cantalamessa atkreipė dėmesį į tai, kad tiek istorijoje, tiek šiandien kai kurios nuodėmės buvo nuvertinamos ar pervertinamos; dorybės supriešinamos, kai iš tiesų yra susijusios tarpusavyje. Praeityje pernelyg vienapusiškai buvo pabrėžiamos kūno nuodėmės, net iki neurozės, per mažai dėmesio skiriant artimo meilės darbams ir pareigoms. Šiandien nuodėmės prieš kūno tyrumo yra minimalizuojamos, išaukštinant dėmesį artimui, kuris dažnai išlieka vien žodiniu. Iš tiesų tyrumo ir artimo meilės, susivaldymo ir savęs dovanojimo dorybės žengia petys į petį. Kaip galiu save dovanoti, jei sau nepriklausau, jei esu savo aistrų vergas? Apgaulinga manyti, kad įmanoma nuoširdžiai, dosniai, nesavanaudiškai, pasiaukojančiai tarnauti broliams, tuo pat metu gyvenant netvarkingai, tenkinant savo aistras. Tai baigsis, galiausiai, savo brolių ir savęs paties instrumentalizavimu. Nemokės ištarti „taip“ broliams tas, kuris nemoka pasakyti „ne“ sau.

Dar vienas apgaulingas, šiandien dažnai girdimas pateisinimas: kad nusižengimai ar nuodėmės prieš tyrumą nepažeidžia niekieno laisvės ar teisių, bent jau tol, kol netampa seksualine prievarta. Toks pateisinimas ignoruoja vidines sąsajas tarp vieno veiksmo ir kitų, vienos nuodėmės ir kitų, vienos nuodėmės ir dorybių.

Krikščionybės ištakų tyrinėjimas atskleidžia, kad Bažnyčia tuometinį pagonišką pasaulį keitė Žodžio skelbimu ir stebinančiu gyvenimo liudijimu. Neatsitiktinai šv. Justinas Kankinys savo apologijoje imperatoriui pažymi, kad jo ir jo pirmtakų pastangos įstatymais reformuoti papročius ir sustiprinti šeimą buvo nesėkmingos, kai krikščioniška žinia tai pasiekė.

Tokia pat misija išlieka šiandien, kai stebime tikros seksualinės stabmeldystės apraiškas, bet ko ir visko pateisinimą tol, kol tai ne prievarta. Žinoma, pakartojo pamokslininkas, tradicinė moralė turi būti peržiūrėta šviesoje mokslų, pasakiusių daug svarbių dalykų apie žmogaus psichę, dalinai ar visai panaikinančių atsakomybę už tai, kas kadaise buvo vadinama nuodėme. Tačiau tai visai kitas dalykas, nei bet kokį objektyvaus elemento buvimą lytiškumą liečiančiose moralinėse normose neigimas, kuris virsta ne vien revoliucija prieš praeitį, bet ir prieš Dievą ir žmogaus prigimtį.

Popiežiaus namų pamokslininkas linkėjo, kad šiandien krikščionys atrastų ir liudytų tyrumą – sudarytą ne iš draudimų, baimių ar tabu, bet atspindintį mūsų širdyse esančią nekaltumo ir paprastumo nostalgiją, ne „neigiamą“, o „teigiamą“ tyrumą, padedant Dievo malonei. (Vatikano radijas)

 

2018/03/23 17:12