Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis - RV

2018/03/24 12:44

Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. [...] Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“. [...] Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 25-39)

PASAULIO PERVERSMAS

Didžiąją Savaitę liturginis Bažnyčios gyvenimo ritmas sulėtėja: tai dienos, kuomet kalbama apie mūsų pačių likimą. Tos dienos ateina palengva, viena po kitos, kasdien siūlydamos apmąstyti vis kitokį Jėzaus kančios ir mūsų gyvenimo slėpinį. Jos kupinos ženklų, simbolių ir nenusakomos šviesos. Mums sudaroma galimybė stabtelėti prie ašaromis aplaistyto šventumo, ties nesuskaičiuojamais kryžiais, vis dar tebeegzistuojančiais pasaulyje, ant kurių Kristus ir šiandien nukryžiuojamas savo broliuose. Išgyventi Didžiąją Savaitę – tai prie ant altoriaus švenčiamos liturgijos pridėti ką nors sava: užuojautą, paguodą, vogčiomis nušluostytą ašarą ar gyvenimo geismą.

„Gelbėk pats save, nuženk nuo kryžiaus, tada tave įtikėsime!- šaukė kenčiančiam Jėzui Išrinktosios tautos vaikai, nesugebėję priimti prieš tai jiems išsakytų meilės žodžių…

Kiekvienas žmogus, bet kuris karalius, jei tik būtų galėjęs, tikrai būtų nužengęs nuo kryžiaus. Tuo tarpu Jėzus, kuris tikrai būtų galėjęs tai padaryti, taip nepasielgė. Vien tik Dievas, mūsų Dievas nenužengia nuo kryžiaus medžio, nes tai Dievas, įeinantis į tragišką žmogaus likimą. Dievas ateina į mirtį, kadangi mirtis yra kiekvieno žmogaus, Jo vaiko, Jo kūrinio likimas.

Jis užžengia ant kryžiaus, kad būtų su manimi ir toks, kaip aš, tam, kad aš galėčiau būti su Juo ir toks, kaip Jis. Būti prikaltam prie kryžiaus – reiškia, kad Dievas, kupinas meilės, daro tai, ką gali padaryti dėl nukryžiuoto žmogaus. Juk meilė apima daug pareigų, tačiau pati svarbiausia yra būti drauge su mylimuoju, taip, kad niekas niekada jų neatskirtų. Dievas Kristaus asmenyje savo Sūnų prilygindamas žmogui ir leisdamas, kaip žmogui, kentėti, tuo pačiu parodė, kad Jo didysis mylimasis yra žmogus.

Todėl nuo kryžiaus mes esame vedami į Velykų ryto šviesą…

Bet koks kitoks elgesys būtų tik patvirtinęs klaidingą Dievo sąvoką, kurių tiek daug yra prisigalvoję žmonės. Tik kryžius pašalina bet kokią abejonę. Kryžius – tai bedugnė, kur Dievas tampa mylimuoju, kur amžinoji meilė įeina į laikinumo nerimą.

Pirmas žmogus, sugebėjęs tą tiesą pilnai suvokti, buvo svetimšalis kareivis, pagonis šimtininkas, kuriam mes visi esame skolingi už pirmą istorijoje tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ Mes galėtume tik klausti savęs, ką ypatingo jis, pripratęs vykdyti mirties bausmes, pamatė toje mirtyje. Juk tą akimirką nebuvo jokių stebuklų ir nebuvo jokio pagrindo mąstyti apie prisikėlimą. Vis dėlto šis kareivis suvokė, kad tą akimirką vyksta pasaulio perversmas, kuomet nugali jau nebe pats stipriausias, ne geriau ginkluotas ar labiau įniršęs už savo priešą. Šimtininkas pamatė aukščiausią Dievo galybę, išvydo beginklę ir nuginkluojančią Dievo meilę, kuomet tam, kuris atneša mirtį, yra dovanojama gyvybė, kai galybė tarnauja, o ne laukia, kada jai bus patarnauta, kai prievarta įveikiama, ją prisiimant sau.

Jis ant Golgotos išvydo šiam pasaulyje užgimstantį naują pasaulį, kitokį būda išgyventi savo žmogystę.

Mes irgi, pasimetę ir susižavėję, sekdami šimtininko pavyzdžiu, pripažįstame, kad Kryžiuje yra slėpininga galia, patraukianti ir vedanti su savimi, ir, nežiūrint to žiauraus kankinimų įrankio, kalbanti mums apie grožį ir gyvenimą. Iš tiesų pats nuostabiausias pasaulio istorijos įvykis buvo ten, šalia Jeruzalės, ant kalvos, kur Dievo Sūnus, išvargintas ir apnuogintas, leidosi prikalamas, kad galėtų mirti iš meilės mums.

Mūsų tikėjimas ir yra pagrįstas ne kuo kitu, o pačiu gražiausiu dalyku pasaulyje: meilės aktu.

Tobulos meilės, kuri niekuomet nenuvils…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018/03/24 12:44