2018-03-30 16:57:00

Didysis penktadienis ir Kryžiaus kelias


„Žvelk į Nukryžiuotąjį, jame kalasi viltis, kuri išlieka amžinai“, Didįjį penktadienį „Twitter“ socialiniame tinkle parašė popiežius Pranciškus, keletą valandų prieš Kryžiaus kelią prie Koliziejaus.

Kryžiaus kelias yra senovinė krikščioniška pamaldumo tradicija, palengva paplitusi visoje Bažnyčioje ir skirta priminti Jos Viešpaties ir Sužadėtinio paskutinius žodžius ir gestus, skausmingą kelią nuo suėmimo Alyvų kalne iki mirties ant Golgotos.

Natūralu, kad pirmiausia Kryžiaus keliu pradėta eiti pačioje Jeruzalėje. Apie jį užsimenama viename iš ankstyvosios krikščionybės dokumentų, kurį paliko moteris, vardu Eteria (arba Egeria). Gimusi galbūt Ispanijoje, galbūt Prancūzijoje, 381-384 metais ji leidosi į ilgą piligriminę kelionę iš Konstantinopolio, lankydama tiek Senajame, tiek Naujame Testamente paminėtas vietas, kuriose įvyko svarbūs Išganymo istorijos įvykiai. Šios išsilavinusios ir kilmingos moters kelionės dienoraštyje „Peregrinatio Etheriae“ tyrinėtojai atrado daug vertingų žinių apie to laiko krikščionybę, kurias patvirtina ir kiti šaltiniai ar archeologiniai kasinėjimai. Eteria taip pat aplankė Jeruzalę ir aprašė procesiją su giesmėmis, kuri buvo pradedama eiti Golgotos kalne. Manoma, kad tai Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijos užuomazgos.

Jeruzalėje apsilankę piligrimai parsiveždavo ne vien saują žemės iš šventųjų vietų, relikvijų, bet ir tradicijas. Vakarų krikščionybėje Kryžiaus kelias pradėjo plisti viduramžiais, o septynioliktajame amžiuje įgavo dabartinę keturiolikos stočių ir jų eiliškumo formą. Ypač pranciškonai buvo Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijos skleidėjai. 1750-aisiais, popiežiaus Benedikto XIV nurodymu, minint Šventuosius Metus, Kryžiaus kelias buvo įrengtas ir Flavijų amfiteatre Romoje, kuris plačiau žinomas kaip Koliziejus.

Kasmetinę Kryžiaus kelio tradiciją prie Koliziejaus 1964 metais atnaujino popiežius Paulius VI. Nuo 1985 metų, šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu, Kryžiaus kelio stočių meditacijas pradėjo rengti specialiai tam pakviesti asmenys: vyrai ir moterys, dvasininkai ir pasauliečiai.

Šiais metais, artėjant Vyskupų sinodui apie jaunimą, keturiolikos stočių meditacijas parengė jaunuoliai iš Romos vyskupijos, nuo 16 iki 27 metų amžiaus. Keliais sakiniais, savo žodžiais, iš savo perspektyvos jie apmąstė visas dramatiško Kryžiaus kelio stotis: kaip Jėzus buvo nuteistas mirti, paėmė nešti kryžių, parpuolė pirmą kartą, sutiko savo motiną, jam kryžių kurį laiką padėjusį nešti Simoną Kirenietį, ašaras nušluosčiusią Veroniką, kaip parpuolė antrą kartą, paguodė dėl jo raudančias moteris, vėl bejėgiškai parpuolė, jau trečią kartą, buvo išrengtas ir iškeiktas, prikaltas prie kryžiaus medžio, mirė agonijoje, galiausiai, nukeltas nuo kryžiaus ir palaidotas.

Keliolikai Romos jaunuolių buvo patikėta ne vien Kryžiaus kelio stočių prie Koliziejaus apmąstymai, bet ir kryžiaus nešimas nuo vienos stoties iki kitos pusėje Kryžiaus kelio. Popiežiaus liturginių apeigų tarnyba nurodė kitus kryžiaus nešėjus, kurių parinkimas nėra atsitiktinis: jie primena daugybę kitų, kurie taip pat neša kryžių – savo kūne, dėl ligos, ar savo gimtinėje, dėl konfliktų ir persekiojimų. Buvo numatyta, kad IV stotyje kryžių paims  ligonius globojančios ir jų piligrimystes į Lurdą rengiančios italų organizacijos UNITALSI savanoriai, taip pat vienas neįgalumą turintis žmogus. Priešpaskutinėje stotyje kryžiaus našta buvo patikėta dviem vienuoliams iš Šventosios Žemės.

Septintojoje stotyje kryžių į savo rankas turėjo paimti šeima iš Sirijos, priklausanti graikų melkitų apeigų katalikų bendruomenei Damaske. Skirtingai nuo daugelio kitų, ši šeima sąmoningai apsisprendė likti karo nualintoje Sirijoje, tėvų žemėje, krikščionybės lopšyje: inžinierius Riad Sargi, jo žmona medikė Rouba Farah ir trys jų vaikai - septyniolikametė Leila ir 2010 metais gimę dvyniai berniukai, Elijas ir Mykolas.

Tarp kryžiaus nešėjų yra ir dvi vienuolės dominikonės iš Irako, iš Mosulo miesto, kuris tik prieš keletą mėnesių buvo išvaduotas iš teroristinės organizacijos „Islamo valstybės“ kontrolės. Šiame mieste ar jo apylinkėse buvo itin senų krikščioniškų bendruomenių ir bažnyčių: pastarosios buvo sugriautos, paverstos sandėliais, šaudykla, išniekintos. 2014 rugpjūtį krikščionims ekstremistai pateikė ultimatumą: atsiversti į islamą, mokėti nepakeliamą mokestį už tariamą „apsaugą“ nuo jų pačių arba būti nubaustiems mirtimi. Tai išgirdus, dauguma krikščionių pasirinko tremtinio dalį, pasitraukimui turėdami vos dieną ar dvi, palikdami beveik viską, ką turėjo. Iš pradžių jie pasitraukė į saugesnes apylinkes, vėliau daug visai paliko šalį, nebematydami vilčių atkurti savo gyvenimą.

„Aš buvau Telluskofo kaimelyje. Kartu su keturiomis seserimis pavyko įlipti į autobusą (į kitą gyvenvietę), pasiėmus su savimi senelius ir neįgaliuosius. Buvo dešimta valanda vakaro. Atstumui, kuriam įveikti pakakdavo 20 minučių, prireikė trijų valandų“, - apie tas dienas žinių agentūrai SIR pasakojo viena iš dominikonių, sesuo Genevieve Al Haday.

Pasak jos, ant kryžiaus, kurį ji neš prie Koliziejaus, ji nori sudėti visas savo žemės, Irako, viltis, troškimą prisikelti iš karo griuvėsių, sukurti laisvą ir taikią šalį, kurioje krikščionys galėtų gyventi šalia savo brolių musulmonų ir visų kitų irakiečių. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.