2018-03-30 18:55:00

Didysis penktadienis. Mylimo mokinio liudijimas


Didžiojo penktadienio pavakare popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Kristaus Kančios pamaldoms. Jos prasideda Žodžio liturgija, kurios centre – evangelisto Jono pasakojimas apie paskutines Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandas ir mirtį ant kryžiaus. Po visuotinės maldos seka Kryžiaus pagerbimas ir pabaigoje Komunija. Šią dieną homiliją Šv. Petro bazilikoje sako ne popiežius, bet jo namų pamokslininkas.

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap. homilija

 „Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte“ (Jn 19,33-35).

Niekas negali teigti, kad šis iškilmingas liudijimas neatitinka istorinės tiesos, kad sakantysis, jog ten buvo ir viską matė, iš tiesų ten nebuvo ir nieko nematė. Tai reikštų, kad abejojama autoriaus sąžiningumu. Ant Kalvarijos kalvos, prie kryžiaus, buvo Jėzaus motina ir su ja Jėzaus mylimas mokinys. Turime liudininką!

Jis matė ne tik tai, ką tą dieną matė ir kitų akys. Šventosios Dvasios šviesoje, po Velykų, jis matė ir visų tų įvykių prasmę: matė, kad tą akimirką buvo paaukotas Dievo Avinėlis ir išsipildė senųjų Velykų prasmė; matė, kad nukryžiuotas Kristus yra nauja Dievo šventykla, iš kurios šono, kaip skelbė pranašas Ezekielis (47,1 ir kt.) teka gyvasis vanduo; matė, kad dvasia, kurią jis atidavė mirties akimirką, duoda pradžią naujai kūrinijai, panašiai kaip virš vandenų plevenusi „Dievo dvasia“ chaosą pavertė kosmine darna. Jonas suprato ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Atlikta” (Jn 19,30).

Klausiame: kodėl gi Kristaus kryžiuje sutelkta tiek daug prasmės? Kodėl Nukryžiuotasis yra visose mūsų bažnyčiose, ant visų altorių, visose vietose, kur renkasi krikščionys? Kažkas pasiūlė raktą krikščionybės slėpiniui paaiškinti, sakydamas, kad Dievas apsireiškia priešingybėmis, priešingai tam koks jis iš tiesų yra, kad jis parodo savo galią silpnumu, išmintį - kvailumu, turtingumą – skurdu...

Šis interpretacijos raktas kryžiui netinka. Ant kryžiaus Dievas apsireiškia toks, koks jis yra, savo intymiausiu ir tikriausiu pavidalu. Dievas yra meilė (1 Jn 4,10), rašo Jonas. Jis yra pasiaukojanti meilė. Tik ant kryžiaus įmanoma pamatyti koks didis yra šis savęs aukojimas. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1). „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3,16). Jis „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20).

Šiais metais, kuriais Bažnyčia ypatingai rūpinasi jaunimo sielovada ir švęs jaunimui skirtą Sinodą, Jėzaus mylimo mokinio buvimas ant Kalvarijos kalno skelbia labai svarbią žinią. Galime pagrįstai manyti, kad Jonas būdamas dar labai jaunas tapo Jėzaus sekėju. Tai buvo tikras susižavėjimas. Visa kita buvo nustumta į antrą planą. Įvyko asmeninis, egzistencinis susitikimas. Jei Pauliaus mokymo centre yra tai, ką Jėzus nuveikė, jo velykinis mirties ir prisikėlimo slėpinys, Jono mokymo centre yra Jėzaus asmuo, jo buvimas. Dėl to ir Jono Evangelijoje tiek daug kartų girdime žodžius „Aš esu“: „aš esu kelias tiesa ir gyvenimas“, „aš esu šviesa“, „aš esu vartai“. „Aš esu“ ir to gana.

Žinome, kad Jonas buvo vienas iš tų dviejų Krikštytojo mokinių, kurie, pasirodžius Jėzui, nusekė paskui jį. Į jų klausimą: „Mokytojau, kur gyveni?“, Jėzus atsakė: „Ateikite ir pamatysite“. „Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie ketvirtą valandą po pietų”  (Jn 1,35-39). Šios lemtingos savo gyvenimo valandos jis niekada neužmiršo.

Šiais metais bus stengiamasis kartu su jaunimu suprasti, ko Kristus iš jų laukia, ką jie gali duoti Bažnyčiai ir visuomenei. Tačiau svarbiausia yra kas kita: padėti suprasti jaunimui, ką Jėzus jiems gali duoti. Jonas būdamas su Jėzumi atrado džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvę.

Pasistenkime, kad visose kalbose apie jaunimą ir jaunimui, fone skambėtų Šventojo Tėvo raginimas, kuriuo jis kreipėsi savo apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“: „Visus krikščionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam“ (EG 3). Taip pat ir šiandien įmanoma asmeniškai susitikti su Jėzumi, nes jis prisikėlė, jis yra ne pasakojimo personažas, bet gyvas asmuo. Po tokio asmeninio susitikimo viskas bus įmanoma; be tokio susitikimo niekas gyvenime negali rimtai pasikeisti.

Evangelistas Jonas paliko ne tik gyvenimo pavyzdį, bet ir jaunimui parašytą žinią. Jo pirmajame laiške skaitome šiuos jaudinančius žodžius, kuriais jis, jau būdams senas, kreipiasi į savo įsteigtų bažnyčių jaunimą: „Jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį. Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje“ (1 Jn 2,14-15).

Pasaulis, kurio neturime mylėti ir prie kurio neturime derintis, kaip žinome, nėra pasaulis, kurį Dievas sukūrė ir myli, nėra šiame pasaulyje gyvenantys žmonės, su kuriais – kaip tik priešingai – turime bendrauti, turime jiems padėti, ypač kenčiantiesiems ir atstumtiesiems. „Įsivėlimas“ į šį kančios ir vargo pasaulį, paradoksaliai, yra pat geriausias būda „atsiskirti“ nuo pasaulio, nes tai ėjimas ten, iš kur pasaulis taip labai stengiasi pabėgti.  Reikia atsiskirti nuo paties principo, kuriuo pasaulis vadovaujasi, tai yra nuo egoizmo.

Pasaulis, kurio neturime mylėti, yra kas kita. Tai pasaulis, vergaujantis šėtonui ir nuodėmei,  tai ore kybančiai blogai dvasiai, kurią mini šv. Paulius (Ef 2,1-2), kuri šiandien taip labai įtakoja viešąją nuomonę, kuri šiandien sklinda naudodamasi neribotomis technikos galimybėmis. „Susiformuoja labai įtakinga istorinė srovė, kuriai individui labai sunku pasipriešinti. Visi laikosi visuotinai galiojančios nuomonės, manydami, jog taip turi ir būti. Su ja nesutikti ar jai priešintis reikštų elgtis neprotingai, neteisingai ar net nusikalstamai. Nebedrįstama kvestionuoti nei konkrečių situacijų nei viso gyvenimo būdo“ (Heinrich Schlier, Demonai ir piktosios dvasios Naujajame Testamente). Tai ir yra prisiderinimas prie laiko dvasios, konformizmas. Didis praėjusio amžiaus poetas T.S. Eliotas parašė tris eilutes, kurios pasako daugiau negu ištisos knygos: „Jei bėglių pasaulyje kas nors pabando eiti kitur nei visi, jis tuoj pat palaikomas išdaviku“.

Brangūs jaunieji krikščionys, jei gali į jus kreiptis senas žmogus, kaip Jonas, aš jus maldauju: nebijokite keisti kryptį; nebijokite plaukti prieš srovę! Mums ta kita kryptis yra ne vieta, bet asmuo – mūsų bičiulis ir išganytojas Jėzus.

Jums skirta ypatinga užduotis: išgelbėkite žmogiškąją meilę iš to tragiško sūkurio, į kurį ji pateko. Meilė jau nebėra savęs dovanojimas, bet tik kito savinimasis, dažnai smurtingas ir tironiškas. Ant kryžiaus Dievo meilė buvo apreikšta kaip agapė, kaip save dovanojanti meilė. Agapė negali būti atskirta nuo eroso, nuo ieškančios meilės, nuo troškimo ir džiaugsmo būti mylimam. Dievo meilė tai ne mums duodama „išmalda“. Visas Šventasis Raštas kalba, kad jis mūsų trokšta, kaip įsimylėjęs ir pavydus sužadėtinis. Ir jo meilė yra „erotinė“ meilė, pačia kilniausia šio žodžio prasme. Tai paaiškino Benediktas XVI enciklikoje „Deus caritas est“: Iš tikrųjų eroso ir agapės – kylančiosios ir nusileidžiančiosios meilės – niekada neįmanoma vieno nuo kito atskirti. [...] Biblinis tikėjimas šiam pirmapradžiam žmogiškajam reiškiniui, kokia yra meilė, nėra koks nors paralelinis ar priešingas pasaulis, bet aprėpia visą žmogų bei padeda jam ieškoti meilės, ją apvalydamas ir kartu atverdamas naujus matmenis“ (7-8).

Nereikia atsisakyti meilės džiaugsmo, traukos ir eroso, bet sujungti erosą ir agapę, kito troškimą ir savęs dovanojimą kitam, atsimenant šv. Paulius pakartotus Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti” (Apd 20,35).

Neįmanoma per vieną dieną to išmokti. Reikia pasiruošti tiek visiškai save dovanoti kitam žmogui santuokoje, tiek Dievui - pašvęstajame gyvenime. Reikia pradėti nuo dovanojamo laiko, šypsenos šeimoje, namuose, parapijoje; nuo savanorystės. Daugelis iš jūsų tai tyliai darote.

Jėzus ant kryžiaus ne tik mums davė visiškos, iki kraštutinumo pasiaukojusios, meilės pavyzdį, bet ir mums suteikė malonę tą meilę, kad ir dalinai, taikyti savo gyvenime. Iš jo šono ištekėjęs kraujas ir vanduo mus pasiekia Bažnyčios sakramentuose, Žodyje, taip pat tikėjimo kupiname žvilgsnyje, nukreiptame į Nukryžiuotąjį. Stovėdamas prie Kryžiaus, Jonas pranašiškai matė, kad visi viso pasaulio ir visų laikų vyrai ir moterys žiūri į „tą, kurį pervėrė“ ir verkia, trokšdami pasigailėjimo ir paguodos (plg. Jn 19,37; Zch 12,10). Mes dabar liturgijoje sekame jų pavyzdžiu.








All the contents on this site are copyrighted ©.