Kryžiaus kelias prie Koliziejaus. Gėda, gailestis ir viltis

Didžio penktadienio vakarą popiežius Pranciškus vadovavo Kryžiaus keliui prie Koliziejaus. Šių metų meditacijas parengė Romos jaunimas – vienos vidurinės mokyklos mokiniai arba jau absolventai, vadovaujami tikybos mokytojo. Kryžiaus kelio stočių meditacijose kalbama apie Jėzaus nuteisimo neteisingumą, apie Kryžiaus paradoksą. Apnuogintame Jėzuje mokiniai mato šiuolaikinius migrantus, vargstančiuosius, iš kurių viskas atimta, bet ne žmogaus orumas. Apie pusantros valandos trukusios pamaldos buvo tiesiogiai transliuojamos į visą pasaulį, taip pat ir Lietuvą.

Kryžiaus kelią užbaigė popiežiaus Pranciškaus malda

Viešpatie Jėzau, žiūrint į tave, mūsų veide – gėda, gailestis, viltis. Tavo didžios meilės akivaizdoje teužlieja mus gėda, kad palikome tave vieną kentėti dėl mūsų nuodėmių; gėda, kad pabėgome nuo išbandymų, nors tūkstančius kartų buvome sakę: „net jei visi tave paliktų, aš niekados tavęs nepaliksiu“; gėda, kas pasirinkome Barabą, o ne tave, galią, o ne tave, troškimą patiems gražiai atrodyti, o ne tave, dievą pinigą, o ne tave, pasaulį, o ne amžinybę; gėda, kad tave gundėme žodžiais ir širdyje kiekvieną kartą kai atsidūrę išbandymo akivaizdoje, tau sakėme: „jei tu mesijas, išgelbėk save ir mes įtikėsime“; gėda, kad tiek daug žmonių, netgi tavo tarnai, leidosi suklaidinami ambicijų ir tuščios garbės, prarado savo orumą ir išdavė pirmąją meilę; gėda, kad mūsų karta palieka jaunimui nesantaikos ir karų supriešintą pasaulį, egoizmo sugraužtą pasaulį, kuris atstūmė jaunimą, mažutėlius ir senus žmones; gėda, kad neturime gėdos. Viešpatie Jėzau, suteik mums šventos gėdos malonę!

Mes žiūrime į tave su gailesčiu veide, tavo tylos akivaizdoje maldaudami pasigalėjimo; su gailesčiu, kuris dygsta iš įsitikinimo, kad tik tu gali mus išgelbėti nuo blogio, tik tu gali pagydyti mūsų neapykantos, egoizmo, išdidumo, šykštumo, kerštingumo, gobšumo, stabmeldystės raupsus, tik tu gali mus apkabinti ir sugrąžinti mums Dievo vaikų orumą, džiaugsmą grįžimu į namus, gyvenimu; su gailesčiu, kurį skatina suvokimas, kad esame maži, kad esame niekas, kad mūsų tuštybę galingai perkeičia tavasis kvietimas atsiversti; su Dovydo gailesčiu, kuris nusižeminęs suvokia, kad tik tu vienas esi galingas; gailesčiu, kurį mumyse paskatina gėda, suvokiant, kad mūsų širdis tol bus nerami, kol nesuras ramybės tavyje, vieninteliame pilnatvės šaltinyje; su Petro gailesčiu, kuris sutikęs tavo žvilgsnį karčiai pravirko, kad tavęs išsigynė prieš žmones. Viešpatie, suteik mums švento gailesčio malonę!

Tavo begalinės didybės akivaizdoje, mūsų nevilties sutemose įsižiebia vilties kibirkštis, nes žinome, kad tavo meilės saikas yra meilė be saiko; vilties, kad tavo žinia taip pat ir šiandien įkvėps daugybę  žmonių ir tautų tik gerumu kovoti su blogiu ir piktumu, tik atleidimu griauti nuoskaudas ir kerštą, tik brolišku apkabinimu išsklaidyti priešiškumą ir kito baimę; vilties, kad tavo auka ir šiais laikais skleis Dievo meilę, kuri daugybės jaunų žmonių širdyse sužadins troškimą tau pašvęsti gyvenimą, tapti gyvais meilės ir tarnavimo pavyzdžiais dabartiniame pasaulyje, užvaldytame naudos ir lengvo pelno logikos; vilties, kad ir šiais laikais misionieriai ir misionierės belsis į miegančią žmonijos sąžinę, rizikuodami gyvybe tau tarnaus vargstančiuose, atstumtuose, migrantuose, kitų nematomuose, išnaudojamuose, alkstančiuose ir kaliniuose; vilties, kad tavo Bažnyčia, šventa, bet susidedanti iš nusidėjėlių, ir šiandien, nepaisant daugybės bandymų ją diskredituoti, bus šviesa, kuri rodo kelią, drąsina, pakelia, liudija tavo beribę meilę žmonijai, bus altruizmo pavyzdys, priebėga ir tikrumo bei tiesos šaltinis; vilties, kad ant kryžiaus, prie kurio dėl Įstatymo mokytojų pavydo, baimės ir veidmainystės buvai prikaltas, tavo laimėtas Išganymas išsklaidys kapo tamsą ir patekės nesibaigiančio sekmadienio šviesa, mums skelbianti, kad tavo meilė yra mūsų viltis. Viešpatie Jėzau, suteiks mums šventos vilties malonę!

Padėk mums, Žmogaus sūnau, nusimesti tavo kairėje nukryžiuoto plėšiko, aklųjų ir sugedusiųjų aroganciją. Jie tavyje matė tik galimybę siekti sau naudos, tik nuteistąjį, kurį galima smerkti, tik pralaimėjusįjį, iš kurio galima tyčiotis, dar vieną progą kitiems, netgi Dievui, suversti savo kaltes.

Mes į tave, Dievo Sūnau, kreipiamės, tapatindamiesi su geruoju plėšiku, kuris žiūrėjo į tave su gėda akyse, su gailesčiu ir viltimi, kuris tikėjimo akimis matė ne išorinį pralaimėjimą, bet Dievo pergalę. Atsiklaupęs priešais tavo gailestingumą, jis – plėšikas – sąžiningai „apiplėšė“ dangų! Amen!