2018-03-31 14:51:00

Viešpaties Prisikėlimas – Velykos


Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20,1-9)

PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS

Marija Magdalietė iš namų išėjo dar naktį… Tamsa buvo ir danguje, ir jos sieloje. Ji nieko neturėjo pasiėmusi, nesinešė, kaip kitos moterys, kvepalų Jėzaus kūnui patepti. Vienintelis jos turtas buvo meilė, besipriešinanti minčiai, kad Jėzaus jau nebėra. Juk visuomet mylėti, reiškia tarti: „Tu nemirsi!“

Atėjusi prie kapo ji pamatė, kad nuo kapo angos akmuo jau nuristas. Kapas buvo atviras, tuščias ir tarsi spindėjo ryto saulės šviesoje. Buvo pavasaris, todėl atvira kapo anga buvo panaši į skilusį sėklos lukštą.

Visiems tikintiesiems Velykų ženklu tapo kape nesantis kūnas. Mirčiai pritrūko to vieno kūno, kad ji galėtų suvesti savo sąskaitas su žmonija, pasirodė, kad balansas yra nuostolingas. Pristigo vieno Nužudytojo, kad būtų įvertinta visa prievarta, vykstanti pasaulyje, o tai reiškia, kad nuo tos akimirkos pasaulyje niekuomet budelis nebebus viršesnis už auką.

Viešpats Jėzus nėra tiesiog Prisikėlusysis, įvykio, vieną kartą buvusio už Jeruzalės sienų esančiame sode veikėjas, pasirodęs Marijai Magdalietei tą pirmosios savaitės dienos rytą, pasibaigus šeštadieniui. Ar galėtume pasakyti, kad tai jau įvyko ir praėjo? Tikrai ne. Jei mes visi drauge sudarome Kristaus Kūną, vadinasi, ir dabar mes nešame kryžių, dabar mes ir prisikeliame. Kiekvienas, gyvenantis Jame, dalyvauja ir Jo prisikėlime.

Kristus yra Prisikeliantis, ir tai vyksta dabar. Jis šią akimirką keliasi mano sielos gelmėse, kiekviename žmoguje, pasaulio istorijoje. Jis vis keliasi, kad gyva Kūrėjo ranka pasėtų vilties ir pasitikėjimo, drąsos ir laisvės sėklą savo vaikuose. Kristus Jėzus keliasi šiandien, Jis yra ta energija, kuri suteikia jėgų pakilti, želmuo, kalbantis apie gyvenimą, akmuo, kuris nuritinamas nuo žmogaus širdies. Viešpats kiekvienam mūsų rodo velykinės kelionės kryptį, o tai reiškia nepaliaujamą judėjimą iš neapykantos į meilę, iš baimės į laisvę, iš laikinumo į amžinybę. Velykos – tai šiandien nuo sielos nuriedančių akmenų šventė, ir mes išeiname, pasirengę pasitikti naujo gyvenimo pavasarį, amžinai Prisikeliančio Kristaus vedami aukštyn.

Kristus nėra tik Prisikėlusysis,  ne vien tik Prisikeliantis, bet pats Prisikėlimas. „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas,“- sykį Jis pasakė Mortai, prieš prikeldamas jos brolį Lozorių. Tame, atrodytų, mums visiems įprastame posakyje stebina žodžių tvarką: pirmiau prisikėlimas, o paskui – gyvenimas. Mes tikėtumės priešingos logikos, tačiau Jėzus yra labai konkretus: visų pirma turi ateiti prisikėlimas, mes privalome keltis iš savo kapų, iš savo dūstančio alsavimo, iš uždaro ir neatviro gyvenimo, iš užgesusios širdies, iš santykių šalčio. Pirmiausia turi būti prisikėlimas, o paskui saulėtas gyvenimas, ir tik tada gyvenimas tikrai galės būti pavadintas gyvenimu…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.