Velykų nakties Vigilijos homilija: ar liksime nutildyti?

Velykų nakties budėjimo liturgiją popiežius Pranciškus pradėjo prie šv. Petro bazilikos durų, čia uždegtą Velykinę žvakę nešdamas tamsoje per visą baziliką iki pagrindinio altoriaus. Nuo šio įspūdžio Šventasis Tėvas pradėjo ir vėliau sakytą homiliją.

Šį šventimą pradėjome išorėje, - kalbėjo jis, - panirę nakties tamsoje ir ją lydinčiame šaltyje. Jaučiame tylos svorį priešais Viešpaties mirtį, tylą, kurioje kiekvienas galime atpažinti save, kuri įsiskverbia giliai į širdį mokinio, tampančiu bežodžiu priešais kryžių.

Šiomis valandomis mokinys yra nutildytas, užčiauptas Jėzaus mirties sukelto skausmo: ką jis gali pasakyti? Mokiniui nelieka žodžių stebint save patį per lemiamas paskutines Viešpaties gyvenimo valandas: priešais neteisingumą, kuris pasmerkė Mokytoją, mokiniai tylėjo. Priešais apkalbas ir melagingą liudijimą Mokytojui, mokiniai neprabilo. Sunkiomis ir skausmingomis Kančios valandomis mokiniai dramatiškai patyrė savo nesugebėjimą rizikuoti ir užtarti Mokytoją. Dar daugiau, jo išsižadėjo, pasislėpė, paspruko, nutilo.

Tai mokinio tylos naktis, esant sustingus, paralyžuotam, nebežinant kur eiti, kai aplink tiek skausmo, kuris jį supa ir smaugia. Tai mokinys šiandien, užtildytas tikrovės, kuri jį verčia jausti ar, dar blogiau, patikėti, jog nieko neįmanoma padaryti ir įveikti daugybę neteisybių, kurios gyvena daugybės mūsų brolių kūne.

Panardintas į rutiną, praradęs atmintį, užgesusia viltimi mokinys pradeda priprasti ir manyti kaip Kajafas: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.

Mūsų tyloje, mums taip slegiančiai tylint, akmenys pradeda šaukti, kad pasklistų didžiausias skelbimas istorijoje: „jo čia nebėra, jis prisikėlė“. Kapo akmuo sušuko ir paskelbė visiems naują gyvenimą. Buvo sukurtas pirmasis, atspindintis Gyvenimo triumfą prieš viską, kas bandė nutildyti ir užtemdyti Evangelijos džiaugsmą.

Ir jei vakar, kartu su moterimis, kontempliavome tą, „kurį pervėrė“, šiandien, taip pat kartu su jomis, esame kviečiami kontempliuoti tuščią kapą ir išgirsti angelo žodžius: „jūs nebijokite (...) Jis prisikėlė“. Žodžius, kurie nori pasiekti pačius giliausius mūsų įsitikinimus, tikrumus, mūsų būdus vertinti ir spręsti kasdienius uždavinius, ypač mūsų būdus susisieti su kitais. Tuščias kapas meta iššūkį, klausia, verčia judėti, ypatingai drąsina tikėti ir pasitikėti, jog Dievas „ateina“ kiekvienoje situacijoje, kiekviename asmenyje, jo šviesa pasirodo netikėčiausiose vietose ir uždariausiuose egzistencijos kampuose.

Prisikėlė iš mirties, iš vietos, iš kurios niekas nieko nesitikėjo ir laukia mūsų, kaip ir moterų, kad įtrauktų mus į savo išgelbėjimo darbą. Tai yra mūsų, kaip krikščionių, pamatas ir stiprybė ieškant bei gimdant orumo kelius, visu protu, energija, jausmais ir valia.

Čia jo nėra... Jis prisikėlė. Tai skelbimas, kuris remia mūsų viltį ir paverčia ją konkrečiais meilės darbais. Mums taip reikia, kad mūsų trapumas būtų pateptas tokios patirties. Mums taip reikia, kad mūsų tikėjimas būtų atnaujintas, mūsų dviveidystės išsklaidytos šio skelbimo. Jis prisikėlė, o kartu keliasi mūsų kūrybinga viltis išspręsti problemas, nes žinome, jog nesame vieni.

Švęsti Velykas reiškia iš naujo patikėti, kad Dievas įsiveržė ir nesiliauja veržęsis į mūsų istorijas, sujudindamas mūsų paralyžiuojančius ir vienodinančius neišvengiamumus. Švęsti Velykas reiškia leisti Jėzui įveikti tą nemalonų neryžtingumą, kuris dažnai mus apsemia ir bando paskandinti bet kokią viltį.

Kapo akmuo padarė savo, moterys padarė savo, dabar kvietimas dar kartą yra skiriamas jums ir man, - kalbėjo popiežius Pranciškus. – Kvietimas sutraukyti inertiškus įpročius, atnaujinti gyvenimą, pasirinkimus ir egzistenciją. Šis kvietimas ateina ten, kur esame, tame, ką darome ir kas esame; tiek, kiek galime padaryti. Ar norime dalyvauti šiame gyvenimo skelbime, ar liksime nebyliais priešais įvykius?

Čia jo nėra, jis prisikėlė! Laukia tavęs Galilėjoje, kviečia sugrįžti į savo pirmosios meilės laiką ir vietą, kad pasakytų: „nebijok, sek paskui mane“. (Vatikano radijas)