Alžyre įvyks trapistų ir kitų kankinių beatifikacijos iškilmė

Oficialus patvirtinimas

Balandžio 10 dienos interviu prancūzų televizijos kanalui „France 24“ Alžyro užsienio reikalų ministras Abdelkader Messahel teigiamai atsakė į žurnalisto klausimą, ar teisingos žinios, jog netrukus, per artimiausius kelis mėnesius, Alžyre įvyks beatifikacijos apeigos, kuriose palaimintaisiais bus skelbiami septyni vienuoliai trapistai, islamo ekstremistų nužudyti 1996 metais, ir kiti to laikotarpio kankiniai.

Alžyro ministras pasakė, kad sutikimas beatifikacijai Orano mieste yra duotas ir kad Vatikanui yra jau išsiųstas oficialus patvirtinimas. Kai žurnalistas paklausė ar beatifikacijoje galėtų dalyvauti ir popiežius Pranciškus, politikas atsakė „Kodėl gi ne“: jo šalies santykiai su Šventuoju Sostu yra geri.

Prancūzų televizijos laidoje minėti vienuoliai trapistai, vienuolyno prioras t. Christian de Chergé ir kiti šeši vienuoliai buvo pagrobti 1996 metais, naktį iš kovo 26 į 27-ąją. Gegužės 21 dieną sukilėlių islamistų grupuotė prisiėmė atsakomybę už trapistų nužudymą, o gegužės 30 dieną pagal grupės nurodymą buvo surastos nukirstos vienuolių galvos. Dar du vienuolyne buvę vienuoliai stebuklingai išsigelbėjo.

Juodasis dešimtmetis

1991 – 1992 metais Alžyre prasidėjo pilietinis karas. Šalis bandė demokratizuotis ir surengė rinkimus. Tačiau juose į priekį išsiveržė islamistinė partija, kuri svajojo ne tiek apie demokratiją, kiek apie islamišką kalifatą, atsisakant pasaulietiškos konstitucijos. Su tokia perspektyva nesutiko kitos jėgos, pirmiausia kariuomenė, kuri surengė perversmą ir paėmė valdžią į savo rankas. Įsiplieskė vidinis konfliktas, kurio aukų skaičius vertinamas nuo 60 iki 200 tūkstančių, daugiausia civilių, ir kuris formaliai baigėsi 2002. Naudojant teroristinius metodus, islamo fundamentalistų įniršis nukrypo į svetimšalius, į krikščionis misionierius. Visiems buvo primygtinai patarta išvykti.

Tačiau Tibhirino vienuoliai trapistai nusprendė likti: jie jau daug metų gyveno Alžyre, puikiai sutarė su vietos musulmonais. Vienas iš vienuolių, pats vyriausias, brolis Lukas, buvo gydytojas, vienintelis pasiekiamas daugybei aplinkinių žmonių, pragyvenęs tarp jų net penkiasdešimt metų. Buvo aišku, kad ir vietos musulmonai, nuosaikūs , tampa fundamentalistų įkaitais ar aukomis. Broliai nenorėjo jų palikti. 1995 metų lapkričio 21 dienos aplinkraštyje jie parašė, kad  gerai žino kuo rizikuoja: netoli vienuolyno jau buvo įvykusios žudynės, o į patį vienuolyną jau kartą buvo įsiveržę vienos ginkluotos grupuotės nariai. „Vieno kurio iš mūsų arba kartu visų mūsų smurtinė mirtis nebus nieko kito, kaip tik pasekmė mūsų laisvo apsisprendimo gyventi pagal Kristaus mokymą“, parašė trapistai.

Nuo 1994 iki 1996 metų pilietiniame kare Alžyre buvo nužudyta 19 kunigų ir vienuolių, tarp jų šešios moterys vienuolės. Paskutinis, 1996 rugpjūčio 1-ąją, Orano vyskupas Pierre Claverie, dominikonas, nušautas su vairuotoju musulmonu. Šių metų pradžioje, vasario 3-iąją, popiežius Pranciškus patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacijos išvadas, kad vyskupas Petras Claverie ir kiti buvo nužudyti iš neapykantos krikščionių tikėjimui, taip žengiant dar vieną svarbų žingsnį iki link jų beatifikacijos.

Katalikai Alžyre

Kelias dienas prieš Alžyro užsienio reikalų ministro patvirtinimą, dabartinis Orano katalikų vyskupas Jean-Paul Vesco, prancūzų dienraščiui „Le Point“ komentavo ką reikštų šių kankinių beatifikacija.

Visų pirma jis paaiškino, kad katalikų bendruomenė Alžyre Evangeliją perduoda ne prozelitiškai, tačiau gyvenimo liudijimu ir draugyste, panašiai kaip Tibhirine vienuoliai. „Atsivertimas“ Alžyre yra sudėtingas žingsnis, neretai tai reiškia išsižadėti ar pačiam būti atmestam savo šeimos, savo kultūros, savo visuomenės. Tad laukia ilgas ir kantrus darbas, rodant, jog būdamas krikščionimi gali būti alžyriečiu. O iki to, svarbu padėti tiems, kuriuos sutinki, patirti dvasinę patirtį ir augimą. Iki pilietinio karo „juodojo dešimtmečio“ Bažnyčia buvo pradėjusi po truputį tapti sava Alžyrui, pelnydama pripažinimą dėl didžiulio darbo švietimo ir sveikatos sferose, dėl pačių alžyriečių įnašo Bažnyčios gretose, perimant misiją iš misionierių. Tačiau karas visa tai, neslėpė vyskupas, sunaikino ir marginalizavo krikščionių bendruomenę. Šiandien daugumai alžyriečių ji visai nepažįstama, susijusi tik su svetimšaliais.

Beatifikacija: ne supriešinimui, o sutaikymui

Tad, kalbėdamas apie beatifikacijos minėjimą, vyskupas Vesco pabrėžė, kad jis neturi supriešinti krikščionių su musulmonais. Yra nuogąstavimų, kad Alžyro visuomenė jai dar nepasiruošusi ar kad geriau ji būtų surengta ne Alžyre. Ši beatifikacija ne tam, kad išaukštintų devyniolikos krikščionių auką ir nuvertintų apie 100 musulmonų imamų mirtį, kurią lėmė jų pasipriešinimas ekstremistams, nekalbant apie dešimtis tūkstančių kitų aukų. „Aš manau, kad šią beatifikaciją reikia suprasti, kaip liudijimą Bažnyčios, kuri norėjo, dėl savo tikėjimo ir solidarumo, dalintis išbandymu su alžyriečiais“, sakė Oranto katalikų vyskupas. Kas žino, paklausė jis, kad kai 1994 metais buvo nužudyti brolis Henri ir sesuo Paul-Helene, vietinis imamas pasmerkė ir pranešė policijai apie žudikus. Dėlto ir pats prarado gyvybę.  

Pasak jo, jis labiau nori pabrėžti ne krikščionių žūtį nuo musulmonų rankos, tačiau sutaikančią žinią apie krikščionių žūtį šalia ar kartu su musulmonais, laisvai ir sąmoningai priėmus tokią riziką, kaip tada, taip ir šiandien. Beatifikacija turi būti suartėjimo, o ne naujų nuoskaudų vieta. (Vatikano radijas)