Katalikų pašvęstojo gyvenimo istorija siekia ankstyviausius
laikus po Jėzaus Kristaus mirties. Iš pradžių daug pavienių vyrų ir moterų sekė Jėzaus
pavyzdžiu ir gyveno atsiskyrę kaip eremitai dykynėse, pašvęsdami savo gyvenimą maldai.
Pirmieji įrašai yra apie eremitą Šv. Paulių iš Tėbų,
kuris gimė 227 m. Egipte. Iš pradžių jis pasitraukė į dykumą, kad išvengtų persekiojimų,
bet vėliau joje pasiliko, nes jautė, kad ten priartėjo prie Dievo. Jo pavyzdys įkvėpė
šv. Antaną Didįjį priimti panašią atsiskyrusio maldininko gyvenimo dykumoje formą
apie 270 m.
Šv. Antanas visuotinai laikomas „Monastinio gyvenimo
tėvu”, ar net „Visų vienuolių tėvu“, nes jo pavyzdys patraukė daug sekėjų, apsigyvenusių
netoli jo, kurie mokėsi iš jo šventumo kelio. Tačiau
jis neįkūrė jokio „oficialaus“ vienuolyno, nes jo bendruomenė būrėsi aplink jį kurdami
savo „celes“ – pasinaudodami netoliese buvusiais urvais ar mažomis pašiūrėmis.
Manoma, kad vienuolyną įsteigė keli jo sekėjai jo
palaidojimo vietoje 4 amžiuje.
Šiandien šis vienuolynas, nutolęs nuo Kairo apie 300
km pietryčių pusėn, žinomas kaip Šv. Antano vienuolynas. Iš pradžių buvęs kaip eremitų
grupė gyvenanti netolimu atstumu vienas nuo kito, vėliau vienuolynas formalizavosi
ir išaugo į bendruomenę.
Vienas artimiausių šv. Antano mokinių šv. Makarijus
taip pat įkūrė vienuolyną Egipto dykumoje, kuris veikia šiandien – tai Šv. Makarijaus
vienuolynas Sketyje.
Makarijus gyveno apie 300-391 m. Jį stipriai paveikė
šv. Antano troškimas pašvęsti savo gyvenimą maldai. Jo šventumo pavyzdys patraukė
daugelį, tad Makarijus surinko sekėjus, kurie gyveno „eremitinį“ ar pusiau eremitinį
vienuolinį gyvenimo būdą. Pasak Katalikų enciklopedijos, vienuoliai neturi ypatingos
regulos, jų celės netoli viena nuo kitos, jie susitinka dieviškajai liturgijai tik
šeštadienį ir sekmadienį. Juos nuo seno sieja abipusis paslaugumas, o vyresniųjų
valdžia buvo pripažinta ne kaip vienuolyno vyresniųjų griežtąja prasme, tačiau kaip
vadovų pavyzdys kelyje į šventumą. Vienuoliai gyvena taip pat nuo tada, kai vienuolynas
įkurtas 360 m. Šiandien čia gyvenantys koptų vienuoliai tęsia savo steigėjo tradicijas.
Jie pasakoja neturį tikslios dienotvarkės, kiekvienas ją susidėlioja padedamas dvasios
tėvo. Tačiau visus trečią valandą ryto pažadina varpas kviečiantis privačiai maldai.
Vėliau kiekvienas imasi užduočių, kurias priskyrė dvasios tėvas. Paprastai jos sutampa
su profesija, kurią vienuolis buvo pasirinkęs pasaulietiniame gyvenime, ir jis dirba
pakylėta siela po kelių rytinių valandų praleistų bažnyčioje. Apie vidudienį vienuoliai
renkasi refektoriume, giedodami psalmes, po jų – vienintelis valgis per dieną, valgomas
drauge. Sekdami dykumos tėvų tradicija, jie švenčia Eucharistiją kartą per savaitę,
sekmadienį ryte. Tokia monastinė tradicija seniausia krikščionybėje, ji paplito ir
kitur, ypač Airijoje, kur susikūrė panašūs eremitinio tipo vienuolynai. (Vatikano
radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |