Trečiasis Velykų sekmadienis

Sugrįžę iš Emauso mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35-48)

DIEVO ŽENKLAI

„Ko taip išsigandote?“- klausia savo mokinių Jėzus po to, kai atsistojęs jų tarpe, pajuto tvyrančią baimę. Apaštalai manė, kad susidūrė su vaiduokliu, jų skausmo ir vilties apimtos vaizduotės vaisiumi…

Jėzaus klausimas iš tiesų yra panašus į skausmo skundą ir Jo žodžiuose aiškiai nuspėjamas liūdesys. Vis dėlto kur kas labiau Jis trokšta, kad mokiniai paliestų Jį, apkabintų, tarsi iš tolimos kelionės grįžusį draugą, todėl, norėdamas ištirpdyti paskutinius baimės ir abejonių likučius, prabyla paprastais ir visiems suprantamais žodžiais: „Palieskite mane ir įsitikinsite!“

„Pažvelkite, palieskite, valgykime“…

Apaštalus įtikino ne slėpiningos vizijos ar Dievą šlovinančių angelų balsai. Jie pasidavė, matydami keptos žuvies gabalą, tą šeimyniškumo ir artumo ženklą. Jiems, vargšams ir pasimetusiems žmonėms, susidūrusiems su dieviškomis paslaptimis, reikėjo kažko labai paprasto ir žmogiško, kad pajėgtų priimti Dievo didybę.

Jėzus Jį tikintiems nori būti jų gyvenimo kasdienybe, trokšta, kad Evangelija, Jo paskelbtoji Geroji Naujiena, būtų ne šmėkla ar pasakojimų rinkinys, sekmadieninės pareigos atlikimas, bet uola, ant kurios statomas visas gyvenimas, šaltinis, iš kurio visuomet galima atsigerti gaivinančio malonės vandens. Pati geriausia naujiena yra žinia, jog Jėzus nėra vaiduoklis, kad jis, kaip ir mes visi, turi kūną ir kraują. Tas mažas Jėzaus valgomos žuvies ženklas apaštalams ateityje taps pačiu tvirčiausiu įrodymu, kuriuo jie dalinsis, skelbdami Evangeliją: „Mes valgėme ir gėrėme kartu su juo,“- sakys jie savo klausytojams. Juk iš tiesų valgymas yra gyvybės ženklas, o valgymas drauge yra pats iškalbingiausias ženklas, bylojantis apie atrastą bendrystę, nugalėtą baimę ir gimstančią viltį.

Prisikėlęs Viešpats apaštalams nepateikia jokių reikalavimų ir neduoda jokių nurodymų. Jis visų pirma pasirūpina atsistoti „jų tarpe“, taip atkurdamas bendravimą, kurį pažeidė išdavystės ir menkadvasiškumas. Jis ateina ir dalijasi duona, žvilgsniais, draugiškumu, drąsinančiais žodžiais. Jis nieko neprašo, bet viską dovanoja. Jis neprašo pasninkauti dėl Jo, bet kviečia valgyti kartu su Juo. Jis nori dalyvauti mūsų gyvenime ir laukia, kad ir mes būsime Jo gyvenime, o visa tai gaubia dvasios giedra, netgi savotiškas atsipalaidavimas, kurį jaučiame, kai esame saugūs ir mylimi.

Ramybė… Tai pirmieji žodžiai, kuriuos savo mokiniams pasirodęs ištarė Viešpats: „Ramybė jums!“. Šis linkėjimas – tai visų mums skirtų Dievo dovanų santrauka. Tai dvasios giedra, leidžianti suvokti esmę, įnešti šviesą į mūsų tarpusavio santykius, visuomet matyti saulę, o ne šešėlius, mokėti atskirti mūsų vaiduoklius ir atėjusį Viešpatį. Visa tai gali padaryti tik ramybės apgaubta širdis.

„Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,“- skaitome Evangelijoje. Iki tol apaštalai buvo supratę vien tai, kas buvo patogu jiems patiems, vien tik tai, kas buvo suderinama su jų mintimis ir idėjomis, tuo tarpu dabar atėjo laikas pažinti visą esmę. Visuomet, kai širdis yra pasimetusi, naudinga stabtelėti, patylėti ir pasiklausyti…

Iš tiesų mokinių parodytas nerangumas įtikėti, jų blaškymasis tarp baimės ir džiaugsmo yra paguodos ženklas mums visiems. Tai garantija, kad Jėzaus prisikėlimas yra ne jų sugalvotas pasakojimas, bet tikras juos pribloškęs įvykis. Apaštalai, rodos, gerai pažinojo savo Mokytoją, trejus metus kartu eidami Palestinos keliais, žvejodami, lankydami kaimus ir miestelius, jie ne kartą žvelgė į Jėzaus akis, o tačiau po Prisikėlimo Jo iškart neatpažino. Jėzus buvo tas pats ir drauge kitoks, žinomas ir drauge atsimainęs, toks, kaip anksčiau, ir visiškai nematytas. Taip yra todėl, kad Prisikėlimas nėra grįžimas į ankstesnį gyvenimą, bet kelionė pirmyn, tai Dievo prisilietimas prie mūsų žmogystės.

Prisilietimas Dievo Sūnuje…

(Mons. Adolfas Grušas)