Antrasis eilinis sekmadienis

Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“. Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“. (Jn 1, 29-34)

PAPRASTA DIDYBĖ, Mons. Adolfas Grušas

Eilinis… Taip vadiname šį liturginį laiką. Eilinis laikas nepasižymi didelėmis šventėmis, jis galėtų būti apibūdinamas, kaip lėtai slenkanti kasdienybė, į kurią įsiterpia kiekvieną sekmadienį minimas Jėzaus prisikėlimas.

Ko gero, didžiąją savo gyvenimo dalį irgi galėtume pavadinti eiliniu laiku. Juk iš tiesų tai būna įprastas, niekuo neišsiskiriantis laikas, dažnai be didelių naujovių. Jį galime pavadinti tvarkinga kelione link amžinybės. Kiekvieną savaitę kartojame praktiškai tuos pačius dalykus: mokykla, darbas, laisvalaikis, nedideli džiaugsmai, nuovargis ir lūkesčiai.

Dažnai mūsų gyvenimas yra toks eilinis, kad tas įprastumas pradeda slėgti. Tada norisi keistis, pabėgti, išsiveržti iš rutinos, atrasti kažką naujo, skirtingo nuo mums įprastos kasdienybės. Eilinis gyvenimas tampa nuobodus, pasikartojimas alina, jo nebepakeliame ir suvokiame, jog mums būtinai reikia gyventi kitaip.

Manau, kad ir Jonui Krikštytojui jo paties gyvenimas irgi atrodė eilinis, įprastas: jis skelbė atsivertimo žinią, krikštijo daugybę žmonių prie Jordano, laukė Mesijo ir visiems skelbė Jo atėjimą. Jam irgi galėjo atrodyti, kad viskas paskendo kasdienybėje, tapo per daug įprasta, nes Mesijas vėlavo ateiti, ir Jono Krikštytojo kantrybė teko pakelti sunkius išbandymus…

Visa tai Jonui Krikštytojui buvo tiek įprasta, kad netgi Jėzus iš Nazareto pradžioje jam pasirodė taip pat pernelyg eiliniu žmogumi. Aš jo nepažinojau,- šios dienos Evangelijoje girdime Jono prisipažinimą.

Tiesa, taip buvo tik pačioje pradžioje, nes staiga Jonui atsivėrė akys ir jis Jėzuje, paprastame eiliniame žmoguje, atpažino Dievo Sūnų: Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. Jonas įprastoje, eilinėje žmonių istorijoje įžvelgia nepaprastą, neeilinį Dievo buvimą.

Taip gal atsitikti ir mūsų eiliniame gyvenime, mūsų gyvenamu eiliniu laiku: mes taip pat turime galimybę savo kasdienybėje susitikti Dievą. Mes ne kartą klystame, manydami, jog Dievas apsireiškia mums tik ypatingomis progomis. Šios dienos Mišių liturgijos atliepiamojoje psalmėje girdime žodžius: Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių, bet atvėrei mano ausis, kad klausytų. Rašoma tik apie vieną vienintelį dalyką, kuris tikrai yra būtinas: klausyti Dievo valios, o tai reiškia: darbuotis savo kasdienybėje, savo eiliniame laike, tačiau visuomet į savo gyvenimą žvelgti atviromis akimis, kad jame įžvelgtume Dievo Dvasią, kuri Jonui Krikštytojui, padėjo išvysti Jėzų iš Nazareto.

Tikriausiai tai ir reiškia būti „šventaisiais“, kaip savo laiške krikščionis vadina apaštalas Paulius. Šventieji – tai tie, kurių eilinis gyvenimas spindi grožiu ir gerumu. Pamildami savo kasdienybę, kurioje gyvena Dievo Dvasia, išmoksime mylėti ir pajusti visą savo gyvenimą, sužinosime, jog nebūtina būti išskirtiniais žmonėmis, bet pakanka atverti akis Dievo, esančio mūsų eiliniuose darbuose ir mus nuolat palaikančio, buvimui.

Juk ir pats Jėzus, kad ir nebūdamas didvyriu plačiąja žodžio prasme, savo žemiškajame gyvenime taip pat rūpinosi tik vienu dalyku: kad būtų įvykdyta Dangaus Tėvo valia…