2010-10-26 17:07:18

Arkivyskupas Brugués. Vienuolinis gyvenimas ir sekuliarizacija


Vienuolinis gyvenimas šiandien patiria stiprų spaudimą. Ypač du faktoriai verti dėmesio – sekuliarizacija, tiksliau sakant, auto-sekuliarizacija ir pasauliečių vaidmuo, - Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ išspausdintame straipsnyje rašo arkivyskupas Jean-Louis Brugués, Katalikiško ugdymo kongregacijos sekretorius.

Sekuliarizacija yra istorinis reiškinys, atsiradęs XVII amžiaus Prancūzijoje ir paplitęs visose visuomenėse, kurios norėjo tapti moderniomis. Ir Bažnyčios atsivėrimas pasauliui, skelbtas Vatikano II Susirinkimo, to meto ideologijų šviesoje buvo interpretuotas kaip būtinas sekuliarizacijos priėmimas. Ir iš tikro, per pastaruosius 50 metų vyko stebėtina vidinė Bažnyčios auto-sekuliarizacija. Pavyzdžių netrūksta: krikščionys pradėjo įsipareigoti taikai, teisingumui, humanitariniams reikalams. Bet galima paklausti: o ar dar tiki amžintuoju gyvenimu? Mūsų Bažnyčios įdėjo milžiniškų pastangų, kad atnaujintų katechezę, bet šioje katechezėje vis dar kalbama apie eschatologiją, apie gyvenimą po mirties? Bažnyčios dalyvauja etiniuose debatuose, bet ar dar diskutuoja apie nuodėmę, apie malonę, apie dieviškąsias dorybes? Mūsų Bažnyčios padarė ką galėjo, kad tikintieji labiau dalyvautų liturgijoje, bet ar ši neprarado didelės dalies sakralumo, amžinybės pojūčio.

Kaip šis kontekstas paveikė vienuolinį gyvenimą, kuris, tradiciškai, buvo suvokiamas kaip busimojo amžinojo gyvenimo ženklas? Vienuoliai ir vienuolės nusivilko savo abitus ir pradėjo rengtis kaip kiti. Neretai paliko savo vienuolynus ir pirmenybę teikė mažoms bendruomenėms kaimuose ar miestuose. Pasirinko pasaulietiškus amatus, įsipareigojo socialinėse, humanitarinėse veiklose, tapo panašūs į kitus, įsiliejo į minią, kartais norėdami būti tešlos raugu, tačiau dažnai ir dėlto, kad toks elgesys atitiko laiko klimatą.

Neturime nuvertinti tokios tendencijos nuopelnų ir naudos, kurią iki šiol gauna Bažnyčia. Tie vienuoliai ir vienuolės priartėjo prie žmonių, prie pačių vargingiausių, parodydami Bažnyčios nuolankų ir brolišką veidą. Iš kitos pusės, ši religinio gyvenimo forma, atrodo, nebeturi ateities ir beveik nebeturi pašaukimų.

Didžioji dalis vienuolinių kongregacijų, gimusių XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje šiandien yra beveik mirusios, jų išnykimas yra tik laiko klausimas. Jų motininiai namai, didieji vienuolynai paverčiami senelių namais. Tarp 1973-1985 metų 268 kongregacijos Prancūzijoje iš 369 egzistavusių uždarė savo naujokynus. Ir situacija vis blogėja.

Auto-sekuliarizacija užminavo vienuolinio gyvenimo pagrindus ir ypač smogė aktyvaus gyvenimo bendruomenėms, kiek mažiau, kontempliatyvioms.

Sekuliarizacija orientuoja tai, kas religiška į socialinį įsipareigojimą, į socialinę kovą. Ir yra faktas, jog šiandien socialiniame sektoriuje dirbantys asmenys yra linkę likti pasauliečiais. Ir tai yra antrasis faktorius, nuo kurio kenčia vienuolinis gyvenimas.

Susidurdamas su sekuliarizacijos iššūkiu, Vatikano II Susirinkimas genialiai jį patikėjo pasauliečiams, sekuliarios visuomenės veikėjams. Jie labiausiai tinka šiam uždaviniui. Susirinkimas pirmą sykį – nes anksčiau tokios iniciatyvos nebuvo buvę – įvertino pasauliečių pašaukimą. Tačiau būtent tai kirto aktyvaus gyvenimo vienuolinėms bendruomenėms, nes pastarosios identifikavosi su tam tikra tarnyste Bažnyčiai ir visuomenei – mokymu mokyklose, ligonių priežiūra. Kai pasauliečiai buvo pakviesti vykdyti tą pačią tarnystę, aktyvios vienuolinio gyvenimo bendruomenės pradėjo prarast savo prasmingumą. Šiandien nebereikia tapti vienuoliu, kad atliktum tokią tarnystę. Šiandien mokytoja pasaulietė gali su autentišku krikščionišku įsipareigojimu dirbti savo darbą, nors tikėtina, kad prieš šimtą metų ji būtų pasibeldusi į vienos iš kongregacijų duris.

Auto-sekuliarizacija ir pasauliečių vaidmens įvertinimas, šių dviejų faktorių kombinacija kelia riziką vienuoliniam gyvenimui. Kyla paradoksas: viena vertus, Vatikano II Susirinkimas atnaujino vienuolinio gyvenimo teologiją, kita vertus, daugybė kongregacijų nustojo gyvuot. Išvada yra tokia: šiandien vienuolinis gyvenimas negali būti apibrėžtas atsispiriant nuo „darymo“, reikia grįžti prie esmės.

Skirtingos vienuolinio gyvenimo šakos auga iš to paties kamieno. Pamatinė vienuolinio gyvenimo dimensija yra mistinė – pasinėrimas į Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Todėl klaidinga apibrėžti vienuolinę kongregaciją pagal tai, ką ji daro, kaip tapo įprasta per pastaruosius du šimtus metų.

Vienuolinis pašaukimas yra duotas Viešpaties. Kiekvienam atskirai, bet tuo pat metu kviečiant prisijungti prie bendruomenės. Vieni greitai randa bendruomenę, kiti jos ilgai ir atidžiai ieško. Ir pats bendruomenės supratimas turi būti dvasinis, pranokstantis sociologines sąvokas: vienuolinė bendruomenė yra vedama Šventosios Dvasios. Šioje perspektyvoje vienuolinis neturtas, klusnumas, savo valios atsisakymas nėra savęs nuskurdinimas, pasidavimas vyresniojo komandavimui, priešingai, įžengimas į sistemą, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia, kad pavieniai bendruomenės nariai taptų tikrais broliais. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.