Arkivyskupas Brugués. Vienuolinis gyvenimas ir sekuliarizacija
Vienuolinis gyvenimas šiandien patiria stiprų spaudimą. Ypač du faktoriai verti dėmesio
– sekuliarizacija, tiksliau sakant, auto-sekuliarizacija ir pasauliečių vaidmuo, -
Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ išspausdintame straipsnyje rašo
arkivyskupas Jean-Louis Brugués, Katalikiško ugdymo kongregacijos sekretorius.
Sekuliarizacija
yra istorinis reiškinys, atsiradęs XVII amžiaus Prancūzijoje ir paplitęs visose visuomenėse,
kurios norėjo tapti moderniomis. Ir Bažnyčios atsivėrimas pasauliui, skelbtas Vatikano
II Susirinkimo, to meto ideologijų šviesoje buvo interpretuotas kaip būtinas sekuliarizacijos
priėmimas. Ir iš tikro, per pastaruosius 50 metų vyko stebėtina vidinė Bažnyčios auto-sekuliarizacija.
Pavyzdžių netrūksta: krikščionys pradėjo įsipareigoti taikai, teisingumui, humanitariniams
reikalams. Bet galima paklausti: o ar dar tiki amžintuoju gyvenimu? Mūsų Bažnyčios
įdėjo milžiniškų pastangų, kad atnaujintų katechezę, bet šioje katechezėje vis dar
kalbama apie eschatologiją, apie gyvenimą po mirties? Bažnyčios dalyvauja etiniuose
debatuose, bet ar dar diskutuoja apie nuodėmę, apie malonę, apie dieviškąsias dorybes?
Mūsų Bažnyčios padarė ką galėjo, kad tikintieji labiau dalyvautų liturgijoje, bet
ar ši neprarado didelės dalies sakralumo, amžinybės pojūčio.
Kaip šis kontekstas
paveikė vienuolinį gyvenimą, kuris, tradiciškai, buvo suvokiamas kaip busimojo amžinojo
gyvenimo ženklas? Vienuoliai ir vienuolės nusivilko savo abitus ir pradėjo rengtis
kaip kiti. Neretai paliko savo vienuolynus ir pirmenybę teikė mažoms bendruomenėms
kaimuose ar miestuose. Pasirinko pasaulietiškus amatus, įsipareigojo socialinėse,
humanitarinėse veiklose, tapo panašūs į kitus, įsiliejo į minią, kartais norėdami
būti tešlos raugu, tačiau dažnai ir dėlto, kad toks elgesys atitiko laiko klimatą.
Neturime nuvertinti tokios tendencijos nuopelnų ir naudos, kurią iki šiol
gauna Bažnyčia. Tie vienuoliai ir vienuolės priartėjo prie žmonių, prie pačių vargingiausių,
parodydami Bažnyčios nuolankų ir brolišką veidą. Iš kitos pusės, ši religinio gyvenimo
forma, atrodo, nebeturi ateities ir beveik nebeturi pašaukimų.
Didžioji dalis
vienuolinių kongregacijų, gimusių XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje šiandien
yra beveik mirusios, jų išnykimas yra tik laiko klausimas. Jų motininiai namai, didieji
vienuolynai paverčiami senelių namais. Tarp 1973-1985 metų 268 kongregacijos Prancūzijoje
iš 369 egzistavusių uždarė savo naujokynus. Ir situacija vis blogėja.
Auto-sekuliarizacija
užminavo vienuolinio gyvenimo pagrindus ir ypač smogė aktyvaus gyvenimo bendruomenėms,
kiek mažiau, kontempliatyvioms.
Sekuliarizacija orientuoja tai, kas religiška
į socialinį įsipareigojimą, į socialinę kovą. Ir yra faktas, jog šiandien socialiniame
sektoriuje dirbantys asmenys yra linkę likti pasauliečiais. Ir tai yra antrasis faktorius,
nuo kurio kenčia vienuolinis gyvenimas.
Susidurdamas su sekuliarizacijos iššūkiu,
Vatikano II Susirinkimas genialiai jį patikėjo pasauliečiams, sekuliarios visuomenės
veikėjams. Jie labiausiai tinka šiam uždaviniui. Susirinkimas pirmą sykį – nes anksčiau
tokios iniciatyvos nebuvo buvę – įvertino pasauliečių pašaukimą. Tačiau būtent tai
kirto aktyvaus gyvenimo vienuolinėms bendruomenėms, nes pastarosios identifikavosi
su tam tikra tarnyste Bažnyčiai ir visuomenei – mokymu mokyklose, ligonių priežiūra.
Kai pasauliečiai buvo pakviesti vykdyti tą pačią tarnystę, aktyvios vienuolinio gyvenimo
bendruomenės pradėjo prarast savo prasmingumą. Šiandien nebereikia tapti vienuoliu,
kad atliktum tokią tarnystę. Šiandien mokytoja pasaulietė gali su autentišku krikščionišku
įsipareigojimu dirbti savo darbą, nors tikėtina, kad prieš šimtą metų ji būtų pasibeldusi
į vienos iš kongregacijų duris.
Auto-sekuliarizacija ir pasauliečių vaidmens
įvertinimas, šių dviejų faktorių kombinacija kelia riziką vienuoliniam gyvenimui.
Kyla paradoksas: viena vertus, Vatikano II Susirinkimas atnaujino vienuolinio gyvenimo
teologiją, kita vertus, daugybė kongregacijų nustojo gyvuot. Išvada yra tokia: šiandien
vienuolinis gyvenimas negali būti apibrėžtas atsispiriant nuo „darymo“, reikia grįžti
prie esmės.
Skirtingos vienuolinio gyvenimo šakos auga iš to paties kamieno.
Pamatinė vienuolinio gyvenimo dimensija yra mistinė – pasinėrimas į Kristaus mirties
ir prisikėlimo slėpinį. Todėl klaidinga apibrėžti vienuolinę kongregaciją pagal tai,
ką ji daro, kaip tapo įprasta per pastaruosius du šimtus metų.
Vienuolinis
pašaukimas yra duotas Viešpaties. Kiekvienam atskirai, bet tuo pat metu kviečiant
prisijungti prie bendruomenės. Vieni greitai randa bendruomenę, kiti jos ilgai ir
atidžiai ieško. Ir pats bendruomenės supratimas turi būti dvasinis, pranokstantis
sociologines sąvokas: vienuolinė bendruomenė yra vedama Šventosios Dvasios. Šioje
perspektyvoje vienuolinis neturtas, klusnumas, savo valios atsisakymas nėra savęs
nuskurdinimas, pasidavimas vyresniojo komandavimui, priešingai, įžengimas į sistemą,
kuriai vadovauja Šventoji Dvasia, kad pavieniai bendruomenės nariai taptų tikrais
broliais. (rk)