Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Audiencijos ir vidudienio malda

Popiežius susitiko su Vatikano II Susirinkimo tėvais. Krikščionybė yra visada jaunas medis


Penktadienio, spalio 12 dienos vidudienį Benediktas XVI audiencijoje priėmė Vatikano II Susirinkimo tėvus, lydimus šiuo metu Vyskupų Sinode dalyvaujančių Vyskupų konferencijų pirmininkų, rytų Bažnyčių patriarchų ir arkivyskupų. Kaip buvo pranešta, šiuo metu dar gyvena 70 prieš 50 metų pradėto Vatikano II Susirinkimo tėvų, iš jų keturiolika šiomis dienomis atvyko į Romą jubiliejiniam paminėjimui. Kiti, dėl amžiaus ar sveikatos nebegalėję atvykti, perdavė linkėjimus ir savo maldą.

Yra daugybė atsiminimų, kurie švysteli mūsų protuose ir kuriuos kiekvienas įspaudė į savo širdį tuo laiku, tokiu gyvybingu, turtingu ir vaisingu, koks buvo Vatikano II Susirinkimas, - sakė popiežius, priminęs palaimintojo Jono XXIII žodį, kuriuo itin dažnai buvo apibūdinami Susirinkimo darbai – „aggiornamento - atnaujinimas“.

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo šio iškilmingo Bažnyčios susirinkimo atidarymo kas nors gali suabejoti ar toks išsireiškimas, nuo pat pradžių, tikrai buvo geriausias? Manau, kad apie žodžių pasirinkimą galima diskutuoti valandomis ir vis tiek nuolatos nuomonės išsiskirs, tačiau esu įsitikinęs, kad palaimintojo Jono XXIII intuicija panaudojant šį žodį buvo ir tebėra tiksli, - kalbėjo Benediktas XVI.

Pasak jo, krikščionybė neturi būti suvokiama kaip „kažkas iš praeities“, neturi būti išgyvenama žiūrint tik „atgalios“. Nes Jėzus Kristus yra vakar, šiandien ir visada. Krikščionybė yra pažymėta amžinojo Dievo, kuris įžengė į laiką ir yra kiekvienoje akimirkoje, nes kiekviena iš jų kyla iš jo kuriančios galios, iš jo amžino „šiandien“.

Dėl šios priežasties krikščionybė yra visada nauja. Niekada neturėtume į ją žvelgti kaip į visiškai iš evangelinio garstyčios grūdelio subrendusį medį, kuris užaugo, davė vaisių ir viena gražią dieną paseno, jo gyvybinė energija pasibaigė. Krikščionybė yra visada jaunas medis, visada žydintis.

Todėl „aggiornamento-atsinaujinimas“ nereiškia atitrūkimo nuo tradicijos, tačiau išreiškia nuolatinį gyvybingumą; nereiškia tikėjimo sumenkinimo, pritaikymo prie laikmečio madų, prie to, kas patinka mums ar viešajai nuomonei, priešingai: kaip Susirinkimo tėvai, taip ir mes turime savo išgyvenamą „šiandien“ pakelti iki krikščioniško įvykio, iki Dievo „šiandien“.

Susirinkimas buvo malonės laikas, kuriame Šventoji Dvasia mus mokė, kad Bažnyčia savo kelionėje per istoriją visada turi kalbėti savo amžininkui, tačiau tai gali įvykti tik per tuos, kurie turi gilias šaknis Dieve, kurie leidžiasi Jo vadovaujami, kurie tauriai išgyvena savo tikėjimą. Ir neįvyks per tą, kuris prisitaiko prie praeinančio momento, pasirenka patogiausią kelią. Susirinkimas tai gerai suprato, Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią tvirtindamas, kad visi Bažnyčioje yra pašaukti šventumui. Būtent šventumas parodo tikrąjį Bažnyčios veidą, leidžia amžinam Dievo „šiandien“ tapti mūsų gyvenimo, mūsų epochos žmogaus „šiandien“.

Brangūs broliai vyskupystėje, - baigdamas sakė Benediktas XVI, - praeities atmintis yra vertinga, tačiau niekad savitikslė. Tikėjimo metai, kuriuos pradėjome vakar, mums siūlo geriausią būdą prisiminti ir paminėti Susirinkimą: susitelkti prie šerdies jo žinios, kuri nėra kas kita, kaip žinia apie tikėjimą į Kristų, vienintelį pasaulio Išgelbėtoją, skelbiamą šių laikų žmogui. Ir šiandien svarbiausia ir esmingiausia yra atnešti Dievo meilės spindulį į kiekvieno žmogaus širdį ir gyvenimą, vesti vyrus ir moteris iš kiekvieno laiko ir kiekvienos vietos link Dievo. Gyvai linkiu, kad visos dalinės Bažnyčios per šiuos metus rastų galimybę visad būtinam sugrįžimui prie gyvosios Evangelijos versmės, prie keičiančio susitikimo su Jėzaus Kristaus asmeniu. (Vatikano radijas)