Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Dešimtoji daktaro disertacija atkurtame VDU KTF


Š. m. spalio 19 d. Vytauto Didžiojo Universitete, Katalikų Teologijos fakultete, Didžiojoje auloje, vyko disertacijos daktaro laipsniui gauti gynimas. Daktaro disertaciją tema – „Musica Sacra" Katalikų Bažnyčioje ir jos vertinimas Lietuvoje liturginiu požiūriu“, gynė Vilkaviškio vyskupijos kunigas teol. mgr. ir grig. gied. lic. Vilius Sikorskas.


Gynimosi komisijoje dalyvavo šie nariai: kan. prof. dr. Kæstutis Þemaitis (Vytauto Didþiojo universitetas), mons. prof. dr. Arvydas Ramonas (Klaipëdos universitetas), kun. prof. dr. Andrius Narbekovas (Vytauto Didžiojo universitetas), prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaièiûnas (Vytauto Didžiojo universitetas), kan. prof. habil. dr. Marek Chmielewski (Liublino katalikiškasis Jono Pauliaus II universitetas) ir du oficialieji oponentai - kun. prof. habil. dr. Jerzy Palucki (Liublino katalikiškasis Jono Pauliaus II universitetas) bei prof. habil. dr. Romualdas Apanavièius (Vytauto Didžiojo universitetas).

Po pradžios maldos, kuriai vadovavo Vilkaviðkio vyskupas Rimantas Norvila, þodá tarë darbo vadovas – KTF dekanas dr. Benas Ulevièius, kuris pasidþiaugë praktinës reikðmës daktaro disertacija ir paminëjo, jog ði disertacija teologijos fakultete - deðimtoji – jubiliejinë.

Kunigas Vilius Sikorskas pristatydamas daktaro disertaciją gynimosi komisijos nariams bei gausiai susirinkusiems svečiams padėjo suprasti, kad sakralinė muzika turi savo ilgų amžių istoriją, kurie vienas nuo kito skiriasi ne tik liturginės muzikos raidos intensyvumu, vyraujančių stilių, žanrų, repertuaro ir jo atlikėjų įvairove, bet ir labiau ar menkiau pavykusiomis reformomis.
Dažnai liturginė muzika traktuojama tik kaip puošmena, neįsisąmoninus tikrosios jos paskirties ir funkcijos.


Disertacijoje išsamiai atskleistas Vakarų Bažnyčios liturgijos
musica sacra susiformavimas ir
raida tautinių kultūrų pagrindu. Remiantis Tradicija ir Bažnyčios Magisteriumu disertacijoje apibrėžiama musica sacra
paskirtis, jos atlikėjai ir jų funkcijos, liturginio repertuaro pasirinkimo kriterijai. Lietuvoje
musica sacra
besirūpinantieji asmenys ne kartą kėlė neatidėliotiną poreikį bendriems giesmynams leisti, naujoms giesmėms kurti, išsaugoti dar turimas liaudiškąsias giesmes ir jas įtraukti į liturgiją. Disertacijoje atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje iki XXI a. 2 dešimtmečio įvyko tik dalinis
musica sacra
įkultūrinimas.
Pateikta oficialių liturginių leidinių ir pavienių asmenų sudarytų giesmynų analizė leido pamatyti lietuviškos liturginės muzikos ribotumą, Bažnyčios liturginės reformos gairių pažinimo trūkumą (neretai ir abejingumą). Musica sacra
paskirtis visoje krikščionybės istorijoje buvo ir lieka Gloria Dei ir sanctificatio hominum. Ši paskirtis turi išlikti, nepaisant, koks pripažintas ir leistinas muzikos stilius ar muzikos forma panaudoti musica sacra raiškai.

Bažnyčiai buvo ir turi likti aktualu, kad liturginė muzika atitiktų savo tikrąją prigimtinę paskirtį, t. y. tarnautų Dievo Tautos tikėjimo raiškai ir esminiam tikslui – Dievo šlovinimui bei tikinčiųjų pašventinimui. Šia disertacija atsiliepiama į esminius musica sacra trūkumus ir poreikius Lietuvoje.

Atsižvelgiant į Bažnyčios Magisteriumo dokumentus, svarbu įvertinti esamą situaciją, kad būtų galima numatyti ateities perspektyvas ir gaires.

Kalbėdamas apie darbo problemą disertantas minėjo, kad Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma apibrėžė musica sacra paskirtį, svarbą liturgijoje, įvardydama ją kaip privalomą iškilmingosios liturgijos dalį. Bažnyčios Magisteriumas išleido įpareigojančių dokumentų ir instrukcijų giedojimui liturgijoje aiškinti ir apginti (tarp jų konstituciją „Sacrosanctum Concilium“ (1963), instrukciją „Musicam sacram“ (1967), penkias instrukcijas, skirtas musica sacra įgyvendinti), tačiau po Vatikano II Susirinkimo praėjus 50 metų, musica sacra situacija Lietuvoje toli gražu nėra tokia, kokios norėjo Susirinkimo tėvai. Jei sovietinės okupacijos metais teisintasi religijos suvaržymu, negalėta giliai pažinti ir laisvai atsiliepti į Bažnyčios liturginę reformą, tai po dviejų dešimtmečių Nepriklausomybės musica sacra reikalus ignoruoti ir ją palikti pavienėms iniciatyvoms būtų nepateisinama. 20 Lietuvos Nepriklausomybės metų skirti išoriniam ir vidiniam Bažnyčios atstatymui: tvarkyti šventoves; sukurti institucijų tinklą, skirtą pastoracijai; Bažnyčios mokymas labiau orientavosi į sakramentinę praktiką. Būtina skirti reikiamą dėmesį viešai tikėjimo raiškai – giedojimui, kuris priklauso iškilmingam liturgijos šventimui. Po Vatikano II Susirinkimo liturgiją pradėjus švęsti gimtąja kalba, iškilo lietuviškos giesmės klausimas. Siekiant, kad tikintieji aktyviai dalyvautų liturgijoje, tačiau neteisingai supratus aktyvaus dalyvavimo principą, Lietuvoje giesmių melodika buvo supaprastinta, nemaža dalis tekstų nuskurdinta iki banalių frazių. Katalikų Bažnyčios Lietuvoje dabartinės situacijos tyrimai rodo, kad dažnai bendruomenė negieda naujųjų giesmių, per liturgiją lieka visiškai nebyli. Kadangi liturginio šventimo dalyviai (liturgijos vadovas, kantorius psalmininkas, choras, bendruomenė) nėra įsisąmoninę savo giedojimo paskirties ir svarbos, jie neprisiima ir jiems priklausančių giedojimo dalių. Muzikinis lavinimas Lietuvos kunigų seminarijose yra minimalus, prarandama „tradicija“ giedoti. Dažnai klystama manant, kad giedoti turi vien chorai arba vien bendruomenė. Siekiant įgyvendinti liturginę reformą Lietuvoje, būtina, remiantis Bažnyčios dokumentais ir Tradicija, atpažinti, įvardyti ir įsisąmoninti musica sacra kriterijus, jų pagrindu vertinti Lietuvos Bažnyčios giedojimo situaciją, taip pat nustatyti musica sacra pažinimo ir plėtros galimybes bei būdus. Problema, paskatinusi rašyti darbą, yra musica sacra sampratos ir jos įgyvendinimo praktikoje stoka, sistemingos ir organizuotos musica sacra priežiūros bei plėtros trūkumas Lietuvoje. Darbe keliami probleminiai klausimai: liturginė kalba (vartoti vieną ar kelias kalbas), kas ir kiek turi atlikti liturginę muziką (specializuotas atlikėjas, atlikėjai, kuri jos dalis tenka bendruomenei), kokia ji, liturginė muzika (muzikos stiliai, žanrai, repertuaras), kiek ir kada liturgijoje giedama ir skaitoma, kokia liturginės muzikos situacija Lietuvoje (giesmynai, liturginiai apeigynai, mišiolai)?

Šia disertacija buvo siekta teoriškai pagrįsti musica sacra vertinimo kriterijus Katalikų Bažnyčioje ir nustatyti jos (musica sacra) atlikimo situaciją Lietuvoje liturginiu požiūriu. Tam tikslui doktorantas turėjo įveikti šiuos uždavinius: atskleisti krikščioniškosios muzikos ištakas ir raidą, nustatyti musica sacra vaidmenį ir taikymą liturgijoje pagal Katalikų Bažnyčios dokumentus po Vatikano II Susirinkimo, apibrėžti giedotojų funkcijas liturgijoje, apibūdinti giesmių repertuarą ir jo parinkimą pagal tinkamumo liturgijai formalius kriterijus, liturginiu požiūriu nustatyti musica sacra dabartinę situaciją Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje.

Daktaro disertacijoms privalomas mokslinis naujumas. Tad koks jis kun. Viliaus Sikorsko darbe? Ir klausydami gynimosi kalbos bei išsamių atsakymo į gynimosi komisijos bei svečių pateiktus klausimus supratome, kad Lietuvoje XX a. II pusėje–XXI a. pradžioje atsirado brandžių mokslininkų, rašiusių musica sacra tema, kaip antai: mons. Pranas Tamulevičius, Alfonsas Motuzas, Danutė Kalavinskaitė, Jonas Vilimas, kun. Kazimieras Senkus ir kiti. Šių autorių darbus galime vertinti kaip adekvatų atliepą Visuotinės Bažnyčios duotai krypčiai XX a., ypač po Vatikano II Susirinkimo. Vis dėl to liturginiu, pastoraciniu požiūriu musica sacra Lietuvoje nuosekliai neanalizuota. Minėtų mokslininkų tyrimo objektas dažniausiai yra musica sacra kokybė plačiąja arba estetine prasme. Pagrindiniai giesmynai ir ypač liturginiai leidiniai, išleisti po Vatikano II Susirinkimo, Lietuvoje beveik neanalizuoti. Išanalizavus musica sacra paskirtį ir įvertinus jos situaciją Lietuvoje, pateiktos gairės bei rekomendacijos šiai muzikai puoselėti ir plėtoti.

Nėra abejonės, kad ši disertacija turi didžiulę praktinę reikšmę, kuris bus naudinga bandant dirbti sakralios muzikos linkme Lietuvoje.

Praktinis disertacijos naudingumas aiškiai pabrėžiamas ir suformuotuose konkrečiuose rekomendacijose - pasiūlymuose, kurie yra tokie: prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos suburti tinkamai parengtų teologų ir muzikų grupę kaip atskirą Liturginės komisijos dalį – Liturginės muzikos komisiją, kuri turėtų: peržvelgti visų liturgijoje naudojamų giesmių ir giesmynų tekstų teologinę vertę bei jų tinkamumą, įvertinti jų muzikinę išraiškos formą, stilių bei tinkamumą liturgijai, parengti ir publikuoti Mišių liturginių metų visų tarpinių giedojimų (psalmių) giesmyną, inicijuoti liaudiškojo giedojimo paveldo surinkimą ir įvertinimą bei (parengus, atskirai keturiais kraštui būdingiausiais pagrindiniais dialektais išleisti giesmynų rinkinius, kurių pagrindu liturgijai turėtų būti) išleisti rekomenduotinų liaudiškų giesmių repertuarą, būtų tikslinga inicijuoti ir sukurti Mišių vadovo nekintamųjų dalių giedojimą tautinės muzikos pagrindu, pagal Ratio studiorum pro Lituania seminarijoms parengti bendrą ir detalią muzikinio ugdymo programą ir planus (sandus), tikslinga organizuoti ir rengti liturginės muzikos ugdymo programas vargonininkams, giesmininkams, muzikos mėgėjams bei atskirai – jos kūrėjams; rengti atskirus kursus, seminarus, stovyklas visoje Lietuvoje ir vyskupijose, burti musica sacra žinovus, kompozitorius ir muzikologus planingai ir organizuotai plėtoti Lietuvos musica sacra.

Disertaciją ginantis kun. Vilius Sikorskas gynimosi metu išsamiai ir kompetentingai atsakė į gynimosi komisijos, oponentų bei gausius svečių klausimus.

Komisijai paskelbus, kad turime naują teologijos mokslų daktarą, kun. Vilius Sikorskas tarė nuoširdų padėkos žodį, pats priėmė daugybę sveikinimų ir pakvietė į agapę, kurios metu buvo proga džiaugtis, bendrauti ir dalintis.

Kun. Rytis Baltrušaitis