Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Artimo meilė ir Solidarumas

Bažnyčia ir išsiskyrusieji


Spalio 20 dienos italų jėzuitų žurnalo „Civiltà cattolica“ numeryje aptariama opi problema ne tik Italijoje, bet ir daug kitur: sparčiai auga skyrybų skaičius. Straipsnio dalis publikuota Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“.

Statistiniai duomenys Italijoje rodo, kad jei 1995 metais 1000 santuokų teko 158 separacijos (gyvenimas atskirai) ir 80 skyrybų, tai 2010-aisiais jau 307 separacijos ir 182 skyrybos. Italų šeimos yra vis pažeidžiamesnės. Dauguma besituokiančių viliasi sukurti ilgalaikį gyvenimo projektą, galbūt „visam laikui“. Tačiau išbandymai situaciją pakreipia kitaip. Tai nereiškia, kad žmonės pasiduoda – tarp santuoką sudarančių yra nemažai tokių, kurie tuokiasi antrą kartą.

Santuoką sudaryti dažnai trukdo negatyvi patirtis savo šeimoje, sunkumai labiau ne susituokti, tačiau išsiskirti. Vaikų buvimas verčia labiau apgalvoti skyrybas. Šiandien porą išlaiko galbūt labiau ne santuoka, kuria galima išardyti, o vaikas kuris bet kokiu atveju yra ir su kuriuo abu tėvai nori išlaikyti kasdienį ryšį. Gana naujas reiškinys yra skyrybos vyresniame amžiuje, po 60 metų: vaikai jau užaugę, jėgų dar yra ir daug tėvų nori būti „laisvi“. Šiame amžiuje, nors ir su kančia, kartais išsiskiriama taikiai. Taip pat nebėra socialinio spaudimo, kuriam santuoką būtų saugotinas „viešasis gėris“. Moterys masiškai įžengė į darbo pasaulį, tapo ekonomiškai autonomiškos ir pajėgios pačios imtis skyrybų iniciatyvos, anksčiau rezervuotos beveik tik vyrams. Poros labai vienišos.

Šiame pasikeitusiame kontekste Bažnyčia berods yra vienintelė, kuri siūlo šeimos modelį pagal „meilės visam laikui“ idealą, esančiam kiekvieno asmens širdyje. Tačiau sielovadoje Bažnyčiai reikia atsižvelgti į žmogišką trapumą ir idealą, kuris ne visada realizuojamas.

Be abejo, Bažnyčia labiau nei anksčiau rūpinasi sužadėtinių ruošimu santuokai – dauguma besituokiančių Italijoje pasirenka religinę santuoką. Tačiau bažnyčia nėra pajėgi susituokusias poras lydėti po santuokos. Bažnyčia atsiduria prieš masinę situaciją, kuri neatitinka jos mokymui: gyvenimą kartu prieš santuoką, šeimas, kurių vienas ar abu nariai jau buvo išsiskyrę ir pan.

Žinoma, Bažnyčia negali atsisakyti savo aukšto idealo, kuris, beje, išgąsdino dar Jėzaus mokinius (Mt 19,10), ar nuvertinti įvairias „netaisyklingas“ situacijas. Ji turi atrasti būdą lydėti asmenis taip pat (gal ypač) šiose situacijose, kurių nebuvo tyčia ieškota, nesudarant įspūdžio, kad jie nebėra Bažnyčioje tuo metu, kai užvis labiau jiems reikia paramos ir malonės teisingiems pasirinkimams. Galiausiai reikia klausti, ar dauguma tų, kurie nori tuoktis bažnyčioje iš tikro žino, kas tai yra santuokos sakramentas ir nesudaro santykių paviršutiniškai, lyginant su idealu, kurį Bažnyčia turi nenuilstamai siūlyti. (Vatikano radijas)