Kardinolas Kochas. Ar ekumenizmas yra iliuzija?

„Ekumenizmas yra pažadas ar iliuzija? Ekumeniniai Tikėjimo metų aspektai“ – taip savo pranešimą pavadino kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, dalyvavęs konferencijoje Popiežiškajame Laterano universitete Romoje. Pateikiame kelias jo mintis.

Pats Kristus norėjo, kad visi jo mokiniai būtų vieningi. Tokį troškimą Jis išreiškė savo kančios išvakarėse. Ir ši aplinkybė nėra antraeilė – tie, kurie budėjo prie savo mylimųjų artinantis mirčiai, žino, kad tuo laiku mirštantysis nebegalvoja apie neesminius dalykus, tačiau išsako tai, kas glūdi giliai jo širdyje, ką jis būtinai nori paminėti. Tad Jėzaus malda dėl savo mokinių vienybės yra tikrai svarbi.

Tačiau šiandien krikščionių vienybė dažnai atrodo iliuzija. Didele dalimi tai įtakoja šiandieninis pliuralistinis ir reliatyvistinis mentalitetas. Pastarojo pamatinė prielaida yra ta, kad nereikia ir negalima mąstyme eiti toliau už tikrovės pliuralizmą, jei nenori, kad būtum įtartas totalitariniu mąstymu. Tad vientisas mąstymas yra atmestinas.

Postmodernistinis mąstymas veikia ir krikščionybės viduje. Kai kurios srovės teigia, kad yra ne tik religijų, bet ir dieviškų apsireiškimų įvairovė, o Jėzus yra vienas iš daugelio atpirkėjų ir gelbėtojų. Kita vertus, kitoms srovėms Bažnyčių pliuralizmas yra teisingas, o bažnytinės vienybės paieškos įtartinos. Vienybė čia suprantama, kaip tolerantiškas įvairovės pripažinimas.

Ekumenizmas, pasak kardinolo Kocho, pirmiausia turi turėti dvasinę, maldos dimensiją. Tai reiškia dalyvauti Jėzaus maldoje dėl vienybės, prisiderinti prie Viešpaties troškimo. Jėzus vienybės neįsako, tačiau meldžiasi už ją. Tad malda už vienybę buvo ir išlieka ekumenizmo siela. Šitai gerai matosi ir Maldos už krikščionių vienybę savaitėje, pradėjusią dabartinį ekumeninį sąjūdį. Ir ši pradžia neturi likti praeityje, tačiau ateityje. Ji yra pirmiau už pragmatinį ekumenizmą.

Melstis už vienybę reiškia suprasti, kad ne mes ją galime sukurti, nustatyti jos formą ir chronologiją. Vienybė pirmiausia yra Dievo dovana, nors ir žinant, kad Dievas neveikia be mūsų, bet su mumis ir per mus. Giliausias krikščionių vienybės pagrindas, kaip nurodo pats Jėzus savo maldoje, yra trejybinis.

Iš maldos už krikščionių vienybės išplaukia dar kiti du judėjimai: dvasinis-teologinis ekumenizmas, kuris bando įveikti doktrininius ir disciplinos skirtumus, ir į socialinę etiką orientuotas ekumenizmas. Šių „dviejų kojų“ ekumenizmui reikia ir šiandien.

Vienas iš didžiausių sunkumų, pasak kardinolo Kocho, yra tas, kad pastaraisiais dešimtmečiais nemažai Bažnyčių ir religinių bendruomenių pametė iš akių vienybės idealą ar, kaip minėta, vienybę laiko jau pasiekta, jei Bažnyčios viena kitą pripažįsta. Tačiau tokiu atveju ta vienybė yra Bažnyčių suma. Galėtume pasiteikti tokią metaforą: šeimos gyvena savo namuose, o retkarčiais nueina viena pas kitą pietums. Tačiau toks vaizdinys yra toli nuo biblinio vaizdinio, kuris kalba apie Bažnyčią kaip apie vieną nepadalytą kūną.

Jėzus savo maldoje mokinių vienybę susieja su tuo, kad per jų vienybę pasaulis atpažins, jog jis siųstas Tėvo. Tad ekumenizmas giliai susijęs su misionieriškumu, su argumentais, kuriuos popiežius Benediktas XVI siūlo apsvarstyti per Tikėjimo metus.

Krikščionių pasidalijimas ir tarpusavio konkurencija, doktrininiai ir elgesio skirtumai yra skandalingas faktas, kuris mažina jų skelbimo tikėtinumą. Europos krikščionybės skilimai buvo pernešti ir į likusį pasaulį.

Negana to, krikščionybės skilimas ir konfliktai, tame tarpe ir kruvini karai, XVI amžiuje yra viena dabartinio sekuliarizmo šaknų, nors ir nenumatytų ir nepageidautų. Kai krikščionybė nebegalėjo užtikrinti socialinės taikos, priešingai, ją ardė, tada ir buvo pradėta šalinti iš viešojo socialinio gyvenimo pirmiausia konfesiniai skirtumai, galiausiai ir pati krikščionybė. Buvo pradėta ieškoti kitų socialinės santarvės pagrindų, tai taipogi tapo istoriniu šiuolaikinių valstybių religinio neutralumo pateisinimu. Tad krikščionybės privatizavimas ir šalinimas iš visuomeninės sferos, būdingas sekuliarizmui, vienam iš didžiausių iššūkių šiandien, yra atsiradęs per jos pačios skilimus, nebuvo primestas išoriškai. Tačiau galioja ir atvirkščia pastaba: krikščionims susivienijus krikščionybė neišvengiamai vėl taptų socialinės taikos dalimi. (Vatikano radijas)