Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Šv. Kazimiero šventė Romoje


Šimtai tikinčiųjų iš Žemaitijos tęsia savo jubiliejinę piligrimystę Romoje. Pirmadienį, kovo 4 d. Mišiomis Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje buvo švenčiamas Lietuvos globėjo šv. Kazimiero liturginis minėjimas.

Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčia, romiečių paprastai vadinama Jėzaus bažnyčia (Gesù), ypatinga. Tai šešioliktojo amžiaus pabaigoje pastatyta pagrindinė Jėzaus Draugijos bažnyčia. Šalia jos esančioje kolegijoje gyveno jėzuitų pradininkas šv. Ignacas Lojola. Iš čia jis siuntė misionierius į tolimiausius pasaulio kraštus. Šioje bažnyčioje saugomos šv. Ignaco relikvijos. Čia palaidotas ir 1600 m. Romoje miręs Vilniaus ir vėliau Krokuvos vyskupas kardinolas Jurgis Radvila. Žemaičių jubiliejaus iškilmingam minėjimui ši bažnyčia pasirinkta ir dėl čia palaidoto kardinolo ryšių su Lietuva, ir visų pirma dėl jėzuitų indėlio į Žemaitijos evangelizavimą.

Šv. Kazimiero šventės Mišioms Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje vadovavęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ homilijoje pirmiausia priminė Žemaitijoje nuo seno gyvą šv. Kazimiero kultą, kurio pagrindinis židinys nuo devynioliktojo amžiaus yra Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčia. Toliau, cituojant Zenoną Ivinskį, homilijoje buvo prisiminta šventojo Karalaičio biografija, o taip pat šv. Kazimiero mirties 400 m. sukaktis ir šia proga palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva surengtas iškilmingas minėjimas švęstas 1984 m. kovo 4 d. Vysk. Jonas Boruta perskaitė ilgoką ta proga sakytos Jono Pauliaus II homilijos ištrauką.

Šia proga skelbiame visą Šventojo Tėvo kalbos tekstą.

1. „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19,2).

Tais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie šv. Kazimiero kapo Vilniuje. Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje. Jau penkis šimtmečius Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu - gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24). Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.

2. Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant Šventojo kapo. Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv. Kazimiero tradiciją. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus — Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.

3. Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas to fakto, kad šitas Šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 metais ir kad jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero, Lenkijos karaliaus ir drauge didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sūnus; kad jo motina buvo Elzbieta Habsburgaitė, vadinama „karalių motina“. Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės, kuri pakrikštijo Lietuvą 1386 m.

Kiek daug pasako jau vien faktas, kad to krikšto paveldas per trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug pasako tai, kad toj pačioj vietoj, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą - tai yra Vilniuje - nepraėjus nė šimtmečiui, buvo palaidotas Šventasis! Jame pasitvirtino tas pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo Tautai ir per kartų kartas spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje, o taip pat ir kitose krikščioniškose tautose, netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero vardą, trokšdami kad jis būtų jiems vadu ir pavyzdžiu krikščioniškojo gyvenimo kelyje.

4. Žemiškasis Kazimiero kelias buvo trumpas - 26 metai. Bet galima guostis Šv. Rašto žodžiais, kad tas neilgas gyvenimas „per trumpą laiką pasiekė tobulybės“ (Išm 4, 13). Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, - meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas. Apie tai mums kalba šiandieninės liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius, tiek apaštalas šv. Paulius laiške Filipiečiam, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje.

Jogailaičių šeimos atžalai šv. Kazimierui teisingai galima taikyti psalmės žodžius: štai „tasai kurs nesuteptas vaikšto, kas elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą“ (Ps 14/15/2), tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. Jo vardan jis - kaip liudija istorikai - nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.

Kazimieras pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8,9). Šis didis troškimas buvo apėmęs visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jis buvo kaip tasai Evangelijos „atletas“, kuris be paliovos „veržiasi į ateitį“, bėga į tikslą... (plg. Fil 3, 13-14). Kazimieras vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris pasitenkina mažais dalykais ir pats iš savęs daug reikalauja.

5. Šventumo, kuriuo ta jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus.

„Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje“ Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo Dieviškojo Mokytojo, kuris sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9-11).

Taigi, Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo Sūnaus, meilėje, tapdamas kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo „bičiuliu“. Taip pat jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tas tvirtas nusistatymas, apie kurį ir pats Mokytojas kalba apaštalams: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,- kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).

6. „... kad jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 15, 12.17), sako Mokytojas; ir mokinys bei sekėjas stengiasi parodyti šią meilę visame savo gyvenime. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems. Štai ką apie tai skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius, beveik Kazimiero bendraamžis: Gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to žmonės jį vadino vargšų gynėju. Nors buvo karaliaus sūnus, iš tėvų paveldėjęs kilmingumo garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba net ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis niekada neparodydavo tarytum būtų vyresnis. Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).

7. Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko tarp Dievo Tautos savoje žemėje. Pasiliko Lietuvos Globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos sūnus ir dukteris. Nors geografiškai būdama Rytuose, Lietuva jau keli šimtmečiai tikėjimo ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su Šv. Petro sostu Romoje.

Mintimis ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį: Jus, Brangieji Broliai Vyskupai, kurie Gerojo Ganytojo rūpestingumu, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti lietuvių tautą išganymo keliu, stiprinami šviesaus ir ne kartą herojiško ištikimybės bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimo, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų jūsų tėvynėje.

Jus, kunigai, uolūs ir ištikimi „Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1): jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas daugelio bandymų, iškentėtų kartu su savo tikinčiaisiais, tešviečia be paliovos žmonių akivaizdoje. Su ypatinga meile prisimenu senelius ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai, iki paskutinio atodūsio, dirba Viešpaties vynuogyne. Jus, kurie esate pasiaukoję Dievui Evangelijos patarimų įžadais: savuoju visiško Dievui pasiaukojimo liudijimu ir tyliu, dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu — jūs statote Jėzaus Kristaus Kūną.

Jus, seminaristai, kurie, kupini uolumo ir drąsos, ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, išmokite atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškąsias šeimas, kad jos pasaulyje, kuris nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perteikti savo vaikams brangiąsias gyvenimo vertybes: per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą ir gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios lietuvių tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus jaunime, kad sektum šv. Kazimiero pavyzdžiu, būdamas ištikimu Dievui ir siekdamas gyvenimo šventumo.

Mano ir jūsų malda, pagaliau, tampa šauksmu už ligonius; už tuos, kurie kenčia bandymus; už visus, kurie gyvena Kristaus palaiminimų dvasia: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

8. Visose šio pasaulio tautose yra įsišaknijusi viena Dievo Tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia savo ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. . . Šio katalikiškumo ir visuotinumo dėka atskiros dalelės pateikia savo dovanas kitoms ir visai Bažnyčiai. Tokiu būdu sustiprinama tiek visuma, tiek atskiri jos vienetai (Plg. Lumen gentium, 13).

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo Tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei. Toji dovana yra šv. Kazimieras!

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje!

Dvasinėje katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėka šios dovanos ir dėka viso tikėjimo, vilties ir meilės paveldo, kuris penkių šimtmečių būvyje — ir ypač dabartiniais laikais — susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų, pasitikėjimo dvasioje kreipiamės į Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir šaukiamės jos, kupini to paties rūpestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės, kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis: „Sveika, mūsų viltie! Tavęs šaukiamės! Tavo pagalbos laukiame, Gailestingumo Motina!“

(Paskutinę homilijos dalį 1984 m. kovo 4 d. palaimintasis Jonas Paulius II perkaitė lietuvių kalba.) RealAudioMP3

Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Baigdamas noriu prabilti į jus, tiek čia susirinkusius, tiek Lietuvoje esančius, jūsų gimtąja kalba. Mes čia, katalikybės centre - Romoje, minėdami šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį, dvasioje nusikeliame prie Lietuvos globėjo karsto Vilniuje. Prieš mūsų akis iškyla šventasis — jaunuolis, maldos, skaistumo, iš meilės plaukiančių darbų, Kristaus Evangelijos liudijimo ir ypatingai meilės Marijai pavyzdys. Jis yra Dievo dovana visai Bažnyčiai, bet ypač tautai, su kuria jis yra suaugęs, kur gyvas jo šventas palikimas.

Į Romos maldas mes įjungiame Lietuvos Bažnyčią, visą mūsų širdžiai mylimą tautą, per amžius tikėjimo vienybe ištikimą Apaštalų Sostui. Prisimename Lietuvos vyskupus, kunigus, klierikus, Dievui pasiaukojusias sielas, jaunimą, kurio specialus globėjas yra šventasis Kazimieras. Meilėje jungiamės su visais broliais ir seserimis tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo, prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui.

Prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos kojų sudedame Lietuvos Bažnyčios džiaugsmus ir kančias, o taip pat savo meilę ir viltį: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai danguje. Palengvink vergiją, pagelbėk žmonijai... Nes viską pas Dievą gali“.

(Vatikano radijas)