Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Popiežiaus Pranciškaus tarnystės pradžios Mišių homilija. „Saugokime Kristų savo gyvenime, globokime vieni kitus, saugokime kūriniją!“


Dėkoju Viešpačiui už šias Mišias, kuriomis pradedu savąją Petro tarnystę iškilmingai minint šv. Juozapą, Mergelės Marijos sutuoktinį ir visuotinės Bažnyčios globėją. Tai labai prasmingas sutapimas. Kartu tai ir garbingojo mano pirmtako vardo diena. Esame su juo malda, kupini meilės ir dėkingumo, - pradėjo popiežius Pranciškus pontifikato inauguracijos Mišių homiliją.

Padėkojęs kardinolams, vyskupams, kunigams, diakonams, vienuolėms ir vienuoliams, visiems tikintiems pasauliečiams, taip pat Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių atstovams, žydų ir kitų religijų bendruomenėms, valstybių ir vyriausybių vadovams, visoms oficialioms delegacijoms ir diplomatiniam korpusui, toliau homilijoje popiežius Pranciškus komentavo Mišių Evangelijos žodžius: „Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1,24).

Šiuose žodžiuose telpa Juozapui Dievo skirta misija būti globėju. Kieno globėju? Marijos ir Jėzaus. Tačiau ši globa apima visą Bažnyčia, kaip rašė palaimintasis Jonas Paulius II savo apaštališkajame paraginime „Redemptoris custos“: „Kaip šv. Juozapas su meile globojo Mariją ir su džiaugsmu augino Jėzų Kristų, taip jis globoja ir saugo savo mistinį kūną, Bažnyčią, kurios pirmavaizdis yra Švenčiausioji Mergelė“.

Kaip Juozapas globoja? Santūriai, nuolankiai, tyliai, tačiau nuolat ir ištikimai, taip pat ir tuomet kai globa nesuprantama. Nuo sutuoktuvių su Marija iki dvylikmečio Jėzaus atradimo šventykloje, Juozapas su meile juos palydi kiekvieną akimirką. Jis su Marija ramybės akimirkomis ir sunkiais gyvenimo momentais, kelionėje į Betliejų, gimdymo metu, bėgime į Egiptą, ieškant sūnaus šventykloje, o taip pat Nazareto namų kasdienybėje, dirbtuvėje, kurioje jis Jėzų išmokė amato.

Kaip Juozapas gyvena savo pašaukimą būti Marijos, Jėzaus, Bažnyčios globėju? Būdamas nuolat dėmesingas Dievui, jo ženklams, pasiruošęs daryti ne tai ko pats norėtų, bet ko nori Dievas. O Dievas, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje apie Jo prašymą Dovydui, Dievas neprašo, kad žmogus jam pastatytų namus, bet kad būtų ištikimas jo Žodžiui, jo planams; Dievas pats sau stato namus iš gyvų, Šventosios Dvasios paliestų akmenų. Juozapas yra globėjas, nes sugeba klausyti Dievo, paklūsta jam savo valia ir dėl to jis dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems žmonėms, jis realistiškai supranta įvykių prasmę, yra dėmesingas aplinkiniams, moka priimti išmintingus sprendimus. Jame, brangieji, - sakė popiežius Pranciškus, - matome kaip atsiliepti į dieviškąjį pašaukimą: noriai, nuolat pasiruošęs, bet taip pat matome kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras: Kristus! Saugokime Kristų mūsų gyvenime, kad galėtume saugoti, globoti ir kitus, kad galėtume saugoti kūriniją!

Pašaukimas saugoti kūriniją skirtas ne tik krikščionims – tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas pašaukimas, skirtas visiems. Tai pareiga saugoti visą kūriniją, jos grožį, taip kaip mums sako Pradžios knyga ir kaip moko šv. Pranciškus. Tai pareiga gerbti kiekvieną Dievo kūrinį ir aplinką, kurioje gyvename. Tai pareiga globoti žmones, su meile rūpintis visais, ypač vaikais, senais žmonėmis, tais, kurie yra silpniausi ir dažnai lieka mūsų širdies periferijoje. Tai pareiga globoti vieni kitus šeimoje: sutuoktiniai tegloboja vienas kitą, tėvai tegloboja vaikus, o laikui bėgant vaikai tetampa tėvų globėjais. Tai ir nuoširdžiai gyvenama bičiulystė, pasitikėjimas, pagarba ir gerumas. Iš tiesų juk viskas yra atiduota žmogaus globai. Tai mums visiems skirta atsakomybė. Būkite Dievo dovanų sergėtojai!

Kai žmogus kratosi šitos atsakomybės, kai nesaugome kūrinijos ir savo brolių, tuomet širdis sukietėja ir atsiranda vietos destrukcijai. Deja, kiekvienoje istorijos epochoje yra „Erodų“. Jie kuria mirties planus, griauna, bjauroja žmogaus veidą.

Prašau visų, kurie eina atsakingas pareigas ekonomikos ir politikos sferose bei visuomenės gyvenime, kreipiuosi į visus geros valios vyrus ir moteris, - ragino popiežius Pranciškus, - būkime kūrinijos „globėjai“, sergėkime gamtoje įrašytą Dievo planą, globokime vieni kitus, aplinką; savo kelyje per šį pasaulį nepalikime griovimo ir mirties ženklų. Popiežius taip pat pabrėžė, kad norint vykdyti šitą misiją, pirmiausia turime rūpintis pačiais savimi. Atsiminkime, kad neapykanta, pavydas, išdidumas teršia gyvenimą. Globoti – reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina geri ir blogi ketinimai, tie kurie stato ir kurie griauna. Nebijokime gerumo ir švelnumo!

Norint globoti, saugoti – būtinas gerumas, švelnumas. Evangelijos kalba apie Juozapą kaip apie stiprų, drąsų vyrą, darbininką, bet dvasioje jis neparastai švelnus. Švelnumas tai ne silpnojo dorybė. Jis byloja apie dvasios tvirtumą, apie dėmesingumą, užuojautą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę. Nereikia bijoti gerumo ir švelnumo!

Šiandien, - kalbėjo Popiežius homilijoje, - kartu su šv. Juozapo švente, švenčiame ir manosios Romos Vyskupo, Petro Įpėdinio tarnystės pradžią. Ši tarnystė susijusi su valdžios vykdymu. Taip, Jėzus Kristus suteikė Petrui galią. Kokia tai galia? Po trijų Jėzaus klausimų „ar myli?“, tris kartus seka žodžiai: „ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Niekada neužmirškime, kad tikroji valdžia yra tarnavimas ir kad Popiežius, vykdydamas savo valdžią, turi vykdyti tą tarnystę, kurios kilniausia viršūnė yra Kryžius; turi tarnauti nuolankiai, kupinas to paties tikėjimo kaip šv. Juozapas, kaip jis paimti ant rankų visą Dievo tautą, su meile ir švelnumu priimti visą žmoniją, ypač silpniausius, mažiausius, tuos, kuriuos minimi evangelistas Matas, kalbėdamas apie paskutinįjį teismas: alkstančius, trokštančius, svetimšalius, nuogus, ligonius, kalinius. Tik tas sugeba globoti, kuris su meile tarnauja!

Antrajame skaitinyje, - toliau homilijoje kalbėjo popiežius Pranciškus, - šv. Paulius kalba apie Abraomą, kuris nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi (plg. Rom 4,18). Ir šiandien tarp debesų norime matyti vilties prošvaistę ir mes patys turime liudyti viltį. Saugoti kūriniją, saugoti kiekvieną žmogų, žiūrėti gerumo ir meilės kupinu žvilgsniu, reiškia atverti vilties horizontą, įleisti šviesos pro debesis, atnešti vilties šilumos. Tikintieji, mes krikščionys, kaip Abraomas, kaip šv. Juozapas, viltį matome Dievo akiratyje, kurį mums atvėrė Kristus. Mūsų viltis remiasi uola, kuri yra Dievas.

Globoti Jėzų su Marija, reškia saugoti visą kūriniją, globoti kiekvieną žmogų, ypač vargstantį, reiškia saugoti mus pačius. Štai tokią tarnystę vykdyti pašauktas Romos vyskupas. Šiai tarnystei visi esame pašaukti, kad visiems šviestų vilties žvaigždė. Su meile sergėkime tai ką Dievas mums dovanojo!

Prašau Mergelės Marijos, šv. Juozapo, šventųjų Petro ir Pauliaus, šv. Pranciškaus užtarimo, kad Šventoji Dvasia lydėtų mano tarnystę ir jums visiems sakau: melskitės už mane! Amen.

(Vatikano radijas)