Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Raniero Cantalamessa Ofm Cap. Leonas Didysis ir tikėjimas į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų


Penktadienį Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Catalamessa Ofm Cap. ketvirtojoje Gavėnios konferencijoje kalbėjo apie tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrą žmogų ir tikrą Dievą, ypač šv. Leono Didžiojo mokyme.

Yra keli keliai ar metodai prisiartinti prie Jėzaus asmens. Seniausioji Bažnyčios katechezė kalbėjo apie Jėzų Senojo Testamento pranašysčių ir figūrų šviesoje. Kitas kelias yra istorinis, peržvelgiant tikėjimą į Kristų įvairiuose autoriuose ir tradicijose. Galima taipogi klausti apie Kristų iš šiuolaikinių problemų perspektyvos.

Bažnyčios tradicija išvystė savo kelią suvokti Kristaus slėpinį ir organizuoti visus turimus duomenis apie Jį – tai kristologinė dogma, dogmatinis kelias. Jo branduolį sudaro trys tiesos, apibrėžtos ekumeniniuose Susirinkimuose, ypač Chalcedono: Jėzus Kristus yra tikras žmogus, yra tikras Dievas, yra vienas asmuo.

Kodėl pasirinkti Leoną Didįjį kalbant apie Jėzaus slėpinį? Lotynų teologija jau prieš pustrečio amžiaus buvo subrendusi tikėjimo į Kristų išpažinimui, koks buvo suformuluotas kaip dogma Chalcedono susirinkime. Apie tai rašė III amžiaus pradžioje Tertulionas. Po ilgų tyrimų ir graikų autoriai pasiekė tokį patį savo esme supratimą.

Leonas Didysis buvo tas, kuris padėjo įvairioms minties srovėms susilieti į vieną upę ir, remdamasis savuoju Romos vyskupo autoritetu, pasistengė, kad ji būtų priimta visuotinai. Savo žymiajame veikale „Tomus ad Flavianum“ jis išdėsto tokius principus: Dievo-žmogaus asmuo yra amžinasis Žodis: tas, kuris tapo žmogumi yra tas pats, kuris sukūrė žmogų. Antra, žmogiška ir dieviška prigimtys Jėzuje dera be sumaišties, išsaugodamos savo bruožus: Jėzus tampa tuo, kuo nebuvo, nenustodamas būti tuo, kuo buvo. Trečia, asmens vienybė pateisina įvairius Jėzaus titulus: „Dievo Sūnus“ ir „žmogaus Sūnus“. Didele dalimi Leonui Didžiajam pavyko atrasti sutarimą tarp dviejų graikų mokyklų, Aleksandrijos ir Antiochijos, išvengiant monofisizmo ir nestorianizmo klaidų. Antiochiečiai itin pabrėžė dvi Jėzaus prigimtis, o aleksandriečiai – kad įsikūnijęs Žodis yra Amžinasis Žodis.

Teologinės formuluotės gali atrodyti techniškai puikios, bet sausos ir abstrakčios. Tačiau Chalcedono apibrėžime yra visa krikščioniška išgelbėjimo doktrina. Tik tuo atveju, jei Kristus yra žmogus, tai ką jis daro mus atstovauja ir mums priklauso ir tik tuo atveju, jei yra Dievas, tai ką jis daro turi visuotinę ir begalinę vertę. Dėl to vienbalsiai, su nedideliais skirtumais, sutarė tiek Vakarai, tiek Rytai.

Tačiau per pastaruosius du amžius šie nusistovėję Kristaus supratimo pamatai buvo sudrebinti kritinių studijų ciklono, kuris deklaravo, jog norint pažinti istorinį, vienintelį iš tiesų egzistavusį Jėzų reikia jį išlaisvinti iš dogmos grandinių. Ši, maždaug XIX amžiaus viduryje prasidėjusi srovė atspindėjo tuometį racionalizmą, kuris negalėjo priimti tikėjimo Jėzaus. Šis racionalizmas sukūrė nuosavą dogmą: norint pažinti Jėzų reikia jį atskirti nuo povelykinio tikėjimo į Jį.

Galima konstatuoti, kad ši perspektyva, kurioje buvo kartais š tiesų labai keistų Jėzaus figūros rekonstrukcijos bandymų, artinasi prie savo pabaigos. T. Cantalamessa citavo vieną iš didžiausių šiuolaikinių Naujojo Testamento tyrinėtojų James D. G. Dunn, kuris kritikuoja istorinio Jėzaus ir tikėjimo Jėzaus atskyrimą ar supriešinimą. Dunn iliustruoja, jog tikėjimas į Jėzų yra ankstesnis už Velykas. Antra, šio supriešinimo šalininkai rėmėsi tam tikru literatūriniu modeliu: esą atskyrus tai, ką pridėjo tikintys į Jėzų, atrasime kažkokį pradinį branduolį. Tačiau tradicijų perdavimo bendruomenėje dėsniai taip neveikia. Apibendrinus, per istorines studijas negalima pasiekti Jėzaus „savaime“: tai visada yra Jėzus, kuris yra „prisimenamas“, pasiekęs mus per jo mokinių atmintį.

Naujojo Testamento studijos gali ateiti iki šio taško: parodyti, kad yra tęstinumas tarp istorinio Jėzaus ir skelbiamo Jėzaus. Bet ar yra tęstinumas tarp skelbto Jėzaus ir dogmos Jėzaus? Atidus žvilgsnis rodo, kad yra.

Dogma apie Jėzų ir pats Jėzus yra tarsi cheminė vandens formulė ir pats vanduo. Formulė yra teisinga ir naudinga, tačiau ji nėra pati tikrovė. Tačiau, priminė popiežiaus namų pamokslininkas, galime realų Jėzų pažinti kitu būdu, nei istorija ar doktrininė formulė: tai betarpiškas pažinimas „iš vidaus“ kurį mums suteikia jo siųsta Šventoji Dvasia.

Dogma nėra uždara, tai atvira struktūra, kurią galima „pažadinti“ ir kuri sušvytės naujomis prasmėmis, sakė t. Cantalamessa. Modernieji laikai „asmens“ sampratą labai praturtino santykio kategorija. Asmuo yra tas, kuris gali užmegzti santykį „aš ir tu“, veidas į veidą. Tai labai tinka ir Jėzui – jis nėra doktrinų, dogmų ar erezijų rezultatas, tai gyvas asmuo, kuris stovi prieš mane. Jėzus gali tapti mano draugu – realiu ne per kūną, bet taip pat ne per vaizduotę, o per šventąją Dvasią. Iki prisikėlimo Jėzus buvo ribojamas savo kūno ir galėjo užmegzti, nors mylėdamas visus, tikrą draugystę tik su kai kuriais žmonėmis: Lozoriumi ir jo seserimis, Jonu. Dabar, kai nebėra varžomas kūno, savo draugystę siūlo visiems. (Vatikano radijas)