Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Kultūra ir visuomenė

Ar Didžioji Britanija yra krikščioniška šalis?


Artėjant Velykoms, britų premjeras David Cameron sukėlė diskusijų bangą Didžiojoje Britanijoje. Balandžio 9 dieną, velykiniame priėmime, britų politikas pareiškė, kad „mes turėtume didžiuotis faktu, kad esame krikščioniška šalis, aš didžiuojuosi faktu, kad esame krikščioniška šalis ir mes neturėtume gėdytis tai pasakyti“. Neseniai Cameronas taipogi patvirtino, kad jis pats išpažįsta krikščionišką tikėjimą Anglikonų Bažnyčioje, tiesa, pridurdamas ir prisipažindamas, kad nėra itin uolus bažnyčios lankytojas ir kai kuriais klausimais jo pažiūros „šiek tiek neapibrėžtos“.

Camerono pareiškimai išprovokavo įvairių reakcijų. Balandžio 20 dieną britų dienraštis „The Telegraph“ paskelbė 50 visuomenėje žinomų asmenų, tarp kurių daug ateistų, viešą laišką, kuriame rašoma, jog premjeras turįs teisę turėti religinius įsitikinimus, tačiau jo apibendrinimas, jog Britanija yra „krikščioniška šalis“ yra netinkamas, kelia neigiamas pasekmes politikoje ir visuomenėje. Pasak šio laiško signatarų, apklausos ir studijos rodo, kad dauguma pavienių asmenų (gyvenančių Britanijoje) nėra krikščionys savo įsitikinimais ar religinėmis tapatybėmis. Socialinėje šalies istorijoje jos tapatybę į gerąją pusę formavo daug jėgų, kurios yra nekrikščioniškos, gyvuoja prieš ar po krikščionybės. „Mes esame pliuralistinė visuomenė, sudaryta iš piliečių su plačiu spektru pažiūrų, mes esame plačiai nereliginė visuomenė“, rašoma laiške, priekaištaujant Cameron, kad tokie vertinimai kaip jo skaldo šalį ir didina susvetimėjimą. Nors yra teisinga pripažinti daugelio krikščionių indėlį, nereikia jo išskirti tarp kitų. Dauguma nenori, kad vyriausybė pirmenybę teiktų religinėms tapatybėms.

Tačiau dar prieš tai, balandžio 16 dieną, Cameron replikavo į tokius ar panašius priekaištus straipsnyje, paskelbtame „Church Times“ dienraštyje. Kai kurie žmonės, rašo britų premjeras, mano, kad mūsų sekuliariame amžiuje mes neturėtume kalbėti apie tai (apie religiją). Aš visiškai nesutinku. Aš manau, kad mes turime su didesniu pasitikėjimu kalbėti apie mus, kaip apie krikščionišką šalį, būti labiau ambicingais plečiant tikėjimo bendruomenių vaidmenį ir, nuoširdžiai, labiau evangeliški apie tikėjimą, kuris mus skatina eiti ir keisti (į gerą) žmonių gyvenimą.

Be to, anot jo, tokios krikščioniškos vertybės kaip darbas, atsakomybė, nuolankumas, užuojauta, meilė yra bendros kitoms religijoms ir netikintiems, visi turėtų už jas stoti. Būti krikščioniu visai nereiškia niekinti kitus tikėjimus ar netikėjimą.

Žmonės, kurie advokatauja už tam tikrą sekuliarų neutralumą, pasak Cameron, nesuvokia šio neutralumo pasekmių ir to vaidmens, kurį tikėjimas gali suvaidinti teikiant žmonėms moralinį kodą. Žinoma, tikėjimas nėra būtinas ar pakankamas buvimui moraliu. Daug ateistų ir agnostikų gyvena pagal moralinį kodeksą, o daug krikščionių ne. Tačiau tikėjimą turintiems žmonėms jis yra gairė ir pagalba eiti teisinga kryptimi, ir ši kryptis ar moralinis kodeksas, įkvėpti tikėjimo ar ne, yra svarbūs. Dar kitas dalykas yra egzistencinė tikėjimo vertė paties žmogaus gyvenime.

Kenterberio arkivyskupas, anglikonų Bažnyčios primas, Justin Welby savo interneto portale balandžio 24 taip pat paskelbė straipsnį, kuriame su švelnia ironija primena, kad tikėjimas nereiškia inkvizicijos sugrįžimo, dešimtinės mokėjimo ar priverstinio pamaldų lankymo. Kita vertus, patogus abejingumas labiau kenkia krikščioniškam tikėjimui, nei atvira diskusija ar neapykanta.

Kalbant apie Didžiąją Britaniją, gal ne visiems patogus, bet istorinis yra faktas, jog pagrindinė etikos normų sistema, visuomeninė santvarka ir visuomenės mentalitetas yra suformuoti krikščionybės. Galima vardinti: daugybės ligoninių įsteigimas, visuotinė mokyklų sistema, literatūra, muzika, kultūra. Britų bendrasis jausmas, žvilgsnis į dalykus yra pagrįstas krikščionišku tikėjimu. Tai sakyti nereiškia teigti, kad dauguma britų lankosi bažnyčioje ar kad kitos tradicijos teigiamai neįtakojo šalies. Ateistai klysta, sakydami, kad šalies krikščioniškos tapatybės priminimas ar akcentavimas skaldo šalį – induistų, musulmonų ir sikhų organizacijų lyderiai, jam asmeniškai pažįstami, parėmė Camerono poziciją. Dar daugiau, galima sakyti, kad būtent nuosaikus ir dosnus krikščioniškas tikėjimas leido šalyje priimti kitus tikėjimus. Šis svetingumas yra ir turi būti skirtas visiems, taip pat ateistams, nors jie kartais ir nuduoda, kad kai kurie dalykai neegzistuoja ar nėra svarbūs. (Vatikano radijas)