Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

„Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2,4). Popiežiaus Pranciškaus aukotų Sekminių iškilmės Mišių homilija (+video)


Paskutinės Vakarienės metu Jėzus pasakė apaštalams, kad iškeliavęs iš šio pasaulio, jis jiems atsiųs Tėvo dovaną, Šventąją Dvasią (plg. Jn 15,26). Šis pažadas galingai išsipildė Sekminių dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių, susirinkusių Paskutinės vakarienės menėje. Šis Šventosios Dvasios išliejimas, nors ir nepaprastas, nebuvo vienintelis ir nesiribojo tąja viena akimirka, bet buvo įvykis, kuris kartojosi ir tebesikartoja. Kristus, išaukštintas Tėvo dešinėje, ir toliau vykdo savo pažadą, siųsdamas Bažnyčiai Dvasią gaivintoją, kuri mus moko, mums primena, mus skatina kalbėti.

Šventoji Dvasia mus moko, ji yra vidinė Mokytoja. Per įvairias gyvenimo situacijas veda mus teisingu keliu. Ji mus moko gyvenimo kelio. Pirmaisiais Bažnyčios laikais krikščionybė buvo vadinama „keliu“ (plg. Apd 9,2) ir pats Jėzus yra Kalias. Šventoji Dvasia mus moko Juo sekti, eiti jo pėdomis. Šventoji Dvasia yra ne mokslo, bet gyvenimo mokytoja. O gyvenimui juk priklauso ir pažinimas bei išmintis, tačiau plačiajame ir darniame krikščioniškojo gyvenimo akiratyje.

Šventoji Dvasia mums primena, primena viską ką Jėzus pasakė. Ji yra gyvoji Bažnyčios atmintis. Ji mums padeda atsiminti ir suprasti Viešpaties žodžiuos. Atsiminimas Dvasioje ir Dvasios dėka tai ne tik mūsų atminties veikimo faktas, bet esminis Kristaus buvimo su mumis ir Bažnyčioje aspektas. Tiesos ir meilės Dvasia mums primena viską ką Kristus yra pasakęs, padeda mums įsigilinti į jo žodžių prasmę. Tai reikalauja mūsų atsiliepimo: ir kuo dosniau mes atsiliepiame, tuo labiau Jėzaus žodžiai mumyse tampa gyvenimu, tampa laikysena, pasirinkimais, darbais, liudijimu. Dvasia mums primena meilės įsakymą ir kviečia juo gyventi.

Krikščionis be atminties nėra tikras krikščionis, yra krikščionis pusiaukelėje, yra moteris arba vyras įkalintas vienoje akimirkoje, nesugebantis branginti savo istorijos, nesugebantis jos suvokti ir gyventi kaip išganymo istorijos. Tačiau jei mums padeda Šventoji Dvasia, mes galime pagal Jėzaus žodžius suprasti vidinius įkvėpimus ir gyvenimo įvykius. Ir šitaip mumyse bręsta atminties išmintis, širdies išmintis, kuri yra Šventosios Dvasios dovana. Šventoji Dvasia tegaivina mumyse krikščionišką atmintį! Tą dieną kartu su apaštalais buvo atminties moteris, kuri nuo pradžių viską svarstė savo širdyje. Marija, mūsų Motina! Ji mums tepadeda eiti šios atminties keliu.

Šventoji Dvasia mus moko, mums primena ir galiausiai ji taip pat mus skatina kalbėti, kalbėtis su Dievu ir su žmonėmis. Mes nesame nebylūs krikščionys. Nesame dvasiniai nebyliai. Tokiems nėra vietos. Šventoji Dvasia mus skatina maldoje kalbėtis su Dievu. Malda tai dovana, kurią už dyką gauname, tai dialogas su Dievu Šventojoje Dvasioje, kuri meldžia mumyse ir įgalina mus kreipiantis į Dievą vadinti jį Tėvu, Tėčiu, Aba (plg. Rom 8,15; Gal 4,4). Ir tai ne tik žodžiai, bet tikrovė. Mes tikrai esame Dievo vaikai. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8,14). Ji įgalina mus kalbėti kaip tikinčius. Nieks negali tarti „Jėzus yra Viešpats“ – šiandien girdėjome Mišių skaitinyje – jei Šventoji Dvasia nepaskatina.

Šventoji Dvasia mus skatina kalbėtis su žmonėmis, užmegzti su jais brolišką dialogą. Padeda kalbėtis su kitais, atpažįstant juose brolius ir seseris, kalbėtis draugiškai, švelniai, nuolankiai, suprantant kitų skausmus ir viltis, liūdesį ir džiaugsmą. Dar daugiau: Šventoji Dvasia mus skatina pranašauti, tai yra tapti nuolankiais ir klusniais „kanalais“, kuriais teka Dievo Žodis. Pranašauti reikia nuoširdžiai. Apie prieštaravimus ir neteisingumą reikia kalbėti atvirai, bet romiai ir konstruktyviai. Prisipildę meilės Dvasios, galime tapti ženklais ir įrankiais Dievo, kuris myli, tarnauja, teikia gyvybę.

Pasikartokime: Šventoji Dvasia mus moko kelio, primena ir aiškina Jėzaus žodžius, mus skatina melstis, Dievą vadinti Tėvu, broliškai kalbėtis su žmonėmis ir pranašauti.

Sekminių dieną mokiniai „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“. Tai buvo Bažnyčios krikštas: ji gimė ir išėjo visiems skelbti Gerąją Naujieną. Motina Bažnyčia išeina tarnauti. Atsiminkime ir kitą Motiną, mūsų Motiną, kuri išskubėjo tarnauti. Motina Bažnyčia ir Motina Marija: dvi mergelės, dvi moterys, dvi motinos. Jėzus apaštalams buvo paliepęs nepasitraukti iš Jeruzalės, kol negaus Šventosios Dvasios galios iš aukštybių (plg. Apd 1,4.8). Be Jos nėra misijos, nėra evangelizavimo. Dėl to, kartu su visa Bažnyčia, su mūsų Motina Katalikų Bažnyčia, meldžiame: Ateik, Šventoji Dvasia!

* * *

Apie Sekmines, kaip Bažnyčios gimimo akimirką, popiežius Pranciškus kalbėjo trumpoje katechezėje prieš sekmadienio vidudienio maldą. Pasak Šventojo Tėvo, vienas pagrindinių dalykų, kuriuos matome pirmosiose Sekminėse yra nustebimas. Visi nustebę mato kaip apaštalai, po Mokytojo mirties buvusi baili ir tyli mokinių grupelė, staiga drąsiai ima skelbti Kristaus prisikėlimą ir jų skelbimą įvairių tautų žmonės supranta kiekvienas savo kalba. Ir šiandien Bažnyčia turi stebinti. Bažnyčia turi būti gyva, turi stebinti, neturi būti „distiliuota“, neturi būti tik „dekoratyvinis elementas“. Bažnyčia turi drąsiai eiti į žmones, turi drumsti ramybę, turi belstis į sąžines. Bažnyčia gimė kaip visuotinė, - priminė Popiežius, - ji apkabina visą žmoniją, tačiau savo glėbyje jos nesuspaudžia. Mes, krikščionys, esame laisvi, Bažnyčia nori, kad būtume laisvi. (Vatikano radijas)