Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos prefektas: Nesimokome „meno numirti“, bet mokomės „sekti Viešpatį“; daugiau Evangelijos turto tvarkymo reikaluose


Vienuolijų turto tvarkymas dvigubos pašaukimų ir ekonominės krizės metu yra labai aktualus klausimas. Popiežius Pranciškus paprašė, kad jis būtų aptartas išsamiau. Todėl kovo mėnesį popiežiškajame „Antonianum“ universitete Romoje buvo surengtas simpoziumas apie bažnytinio vienuolijų turto tvarkymą „tarnaujant žmonėms ir Bažnyčiai“, - Šventojo Sosto dienraščiui pasakojo kardinolas Joao Braz de Aviz, Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos prefektas. Pasak jo, simpoziume laukta 400 asmenų, o dalyvavo 600. Dar 500 norėjusių paprasčiausiai liko už durų. Tai rodo, koks svarbus šis klausimas. Viena vertus, yra naujų judėjimų, naujų vienuolijų. Kita vertus, kai kurios vienuolijos ženkliai menksta. Kyla klausimas – jų turimas paveldas kam turi būti skirtas? Ką su juo daryti?

Bet tai tik vienas problemos aspektas. Kitas yra tai, kad keičiasi vienuolijų santykiai su valstybe. Tai ypač reikšminga toms vienuolijoms, kurios dirba sveikatos apsaugos ir švietimo srityje, kurių veiklai skirti valstybės pinigai vėluoja arba visai neateina. Dar kitas aspektas – daug vienuolių yra nepasiruošę, nemoka tvarkyti paveldo pagal valstybės reikalavimus, kurių, kaip žinome, gali būti pakankamai daug ir sudėtingų, nuolatos atnaujinamų. Tam reikia specialaus techninio pasiruošimo. Taip pat, pabrėžė kardinolas, svarbu, kad turto administravimas būtų suvokiamas ne kaip kapitalistinė veikla, bet atitiktų evangelinius kriterijus. Taip pat ir pinigų tvarkyme Evangelija turi būti pirmoje vietoje, o ne antroje, kaip dažnai atsitinka.

Beje, pagal kovo mėnesio simpoziumo pranešimus, diskusijas ir pastabas jau parengtos ir publikuotos Orientacinės gairės apie turto tvarkymą, skirtos vienuolijoms, kongregacijoms, judėjimams ir bendruomenėms.

Kitas klausimas, kuris buvo paliestas interviu, buvo apie dokumento „Mutuae relationes“ peržiūrą. Šis 1978 metų Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos dokumentas aptaria vyskupų ir vienuolijų santykius. Ir ši peržiūra vykdoma prašant popiežiui Pranciškui, kuris taip pat nustatė, kad vienas iš santykių kriterijų turi būti „bendrystės dvasingumas“, antras, santykis tarp charizmos ir hierarchijos.

Charizma ir hierarchija nėra pavaldūs vienas kitam. Per charizmą kalba Dvasia. Kita vertus, charizma egzistuoja tik Bažnyčios viduje ir Bažnyčiai ją patvirtinus, visada atsimenant, kad ne Šventoji Dvasia yra pavaldi hierarchijai, o atvirkščiai; kad Šventoji Dvasia nekuria painiavos, bet harmoniją. Už to galiausiai slypi Trejybės slėpinys. Nesilaikant šių kriterijų prasideda nesutarimai, problemos, nepasidalijimai. Reikia tikėtis, kad „Mutuae relationes“ peržiūra bus pabaigta iki 2015 metų, kai prasidės Pašvęstojo gyvenimo metai.

Kalbėdamas apie pastaruosius, Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos prefektas pabrėžė, kad pagrindinė jų intencija yra atskleisti Dievo veikimą pašvęstajame gyvenime. Dievo patirtis yra už viską svarbiausia ir to negalima prarasti. Istorija, struktūros, institucijos šiuo požiūriu yra antraeiliai dalykai. Laikytis tokios nuostatos nereiškia naikint savęs pačių, tačiau išgryninti Dievo patirtį. Nesimokome „meno numirti“, bet mokomės „sekti Viešpatį“, be ko vienuolinis gyvenimas visai negali egzistuoti. Dar kiti aspektai: naujas permąstymas apie vyrų ir moterų santykius vienuoliniame gyvenime, drąsa atsisakyti to, kas nepriklauso pirminei vienuolinės kongregacijos steigėjo charizmai. Iš kitos pusės tai nereiškia įstrigti kuriame nors laikotarpyje, greičiau priešingai. Reikia suvokti savo kongregacijos fundatoriaus charizmą, bet taip pat ir tai, kad jei jis būtų gyvas, dialoguotų su dabartiniu pasauliu ir ieškotų naujų išraiškos formų ir būdų.

Vienuoliai, priminė tradicinį Bažnyčios mokymą kardinolas, yra pranašiškas ženklas, nes tobulina ir skelbia tas vertybes, kurios priklauso eschatologinei ateičiai, ateičiai su Dievu. Jie taip pat turi būti brolystės liudytojai, dar vieno esminio savo bruožo. Vienuoliai turi būti atviri – laikyti duris atviras ne vien tam, kad kiti galėtų pas juos ateiti, bet ir tam, kad kaip sakė popiežius Pranciškus, jie patys galėtų išeiti pas kitus.

Galiausiai kardinolas griežtai pasakė, kad autoritetas vienuolijose neturi būti ir negali būti suvokiamas „autoritariškai“. Negali būti tokio paklusnumo, kuris suniekina asmenį, o kitą išaukština. Paklusnumas turi tarnauti ne tam, o įžengimui į Dievo pranašystę. (Vatikano radijas)