Pašvęstojo gyvenimo metų atidarymas Lietuvos vyskupijose
Pirmąjį Advento sekmadienį prasidėjo visoje Bažnyčioje švenčiami Pašvęstojo gyvenimo
metai. Pagrindinėms jų atidarymo iškilmėms Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Pranciškaus
vardu vadovavo Vienuolijų kongregacijos prefektas kard. Joao Braz de Aviz. Iškilmingo
atidarymo išvakarėse, šeštadienio vakarą, maldos vigilija vyko Romos Švč. M. Marijos
Didžiojoje bazilikoje.
Panašiai, šeštadienį ir sekmadienį, Pašvęstojo gyvenimo
atidarymas buvo švenčiamas ir Lietuvos vyskupijų katedrose. Šiaulių katedroje
Pašvęstojo gyvenimo metų atidarymo iškilmės vyko šeštadienio vakarą. Pradžioje vyskupas
Eugenijus Bartulis pasveikino koncelebracijoje dalyvaujančius Kryžių kalno pranciškonų
vienuolyno Gvardijoną brolį Ramūną Mizgirį ir Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios
rektorių tėvą Stasį Kazėną, visas seseris vienuoles ir pasauliečius. Šv. Mišių homiliją
sakė brolis Ramūnas. Jis praskleidė atsiskyrėlių ir pirmųjų vienuolių gyvenimą. Paminėjo
Šv. Benediktą, Šv. Teresę Avilietę, Šv. Ignacą Lojolą ir eilę kitų šventųjų vienuolių,
be kurių Bažnyčios gyvenimas būtų buvęs skurdesnis. Pabaigoje kvietė melstis už naujus
pašaukimus ir ypatingai rūpintis ne kiekybe, bet pašaukimų kokybe.
* * *
Vilkaviškio
vyskupijoje vyskupas Rimantas Norvila pašvęstojo gyvenimo metus atidarė sekmadienio
vidudienį aukodamas Mišias Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje.
Buvo dėkojama Dievui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, ypatingai už jo atsinaujinimą
pagal Susirinkimo mokymą per pastaruosius 50 metų.
* * *
Lapkričio
30 d. Panevėžio vyskupijos kurijoje pradėti Pašvęsto gyvenimo metų susirinko vyskupijoje
besidarbuojantys, malda, auka ir veikla pašvęstieji vienuoliai ir vienuolės. Šia
proga susirinkusiems konferenciją apie iššūkius skaitė domininkonas t. Pijus Eglinas
OP. Pagrindiniai iššūkiai šių dienų vienuoliams nėra vien išoriniai, tokie kaip sekuliarizmas
ar individualizmas. Lektorius pakvietė į iššūkius pažvelgti iš visai netikėto taško,
iš krikščioniško tikėjimo pozicijos. Krikščionišką tikėjimą realizuojame jį švęsdami
– liturgijoje, tarnaudami – atlikdami tikėjimo darbus (diakonia) ir liudydami (martyria).
Iššūkis vienuoliams liturgijoje, anot lektoriaus, yra mažiausiai „avariniame
stovyje“, nes kiekviena vienuolija turi savo dvasingumą, regulą, maldą. Regula lygu
liturgijai, ji lyg upė, kuri nuneša vienuolį ir „pastato“, kur reikia.
Diakonia
iššūkis pašvęstiesiems taip pat pakankamai stabilus, dauguma vienuolių, nors ir pavargę,
vis tik tarnystę atlieka su meile.
Tačiau martyria yra vienas iš pagrindinių
ir didžiausių iššūkių šių dienų vienuoliams. Pažodžiui martyria reiškia kankinystę,
nes kankinys yra liudytojas: negalėjimas atsisakyti Jėzaus, tai ir yra tikroji kankinystė,
taigi ir liudijimas. Tikėjimo liudijimas, anot t. Pijaus, arba yra, arba jo nėra.
Jėzus ir Bažnyčia ragina būti Evangelijos liudytojais. Popiežiaus Pranciškaus raginimas
Bažnyčiai būti misijine, liudijančia Bažnyčia, ne vienam pašvęstajam gali sukelti
kaltės jausmą. Daugelio liudijimas yra suprantamas kaip kalbėjimas, ar išėjimas į
gatves su gitara. Tikras krikščionis atpažįstamas iš liudijimo, o ne pagal liturgiją
ar diakonia. Tikėjimas nėra technika, kurią galima išmokti ir nėra žinojimas, negalima
atlikti tyrimų ar įrašinėti į kompaktinį diską ir jį perduoti. Tikėjimas remiasi patirtimi,
degančia širdimi Viešpačiui. Tad šią patirtį galima tik paliudyti. Anot vieno pamokslininko,
angelai troško liudyti Viešpatį. Tačiau negalėjo, nes jie neturi kūno ir išganymo
patirties. Tikram liudijimui reikia turėti kūną: girdėti ir matyti. Žmogus suvokia,
kad jis yra nuodėmingas. Lektorius pabrėžė, kad liudytojas yra tas, kuri yra patyręs
išganymą.
Skaitome apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams: „Tebūna pašlovintas
Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos
Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet
kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 4). Tai
yra martyria esmė. Realus asmuo, patyręs išganymą, gali guosti kitus, nes Dievas jį
guodžia išganymu. Tikroji nelaimė nėra tada, kai neturime materialių dalykų, bet tada,
kai žmogus eina į pragarą. Dievas guodžia atidarydamas dangaus karalystės vartus ir
nurodydamas konkretų kelią: paguosti kitus ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Paguosti
žmones, kurie ateina pas mus, nes jiems pirma materialinių dalykų reikia mūsų paguodos.
Kalbėdamas apie neturtą, t. Pijus pabrėžė, kad pinigų neturėjimas dar nėra
dorybė. Neturtą reikia suprasti kaip dvasinį. Sampratą apie tikrąjį neturtą randame
apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams: „Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams,
paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui,
angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni,
o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios valandos badaujame ir
trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo
rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai
atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 9–13).
Matome, kad tikras neturtas – esu tik žmogus ir mano turtas yra Dievo galybė.
Yra
pavojus, kad diakonia ir liturgija gali tapti pagoniška, atsirasti neapykanta ar konkurencija,
kai Dievas ar Bažnyčia išnaudojami tik savęs patenkinimui ar savęs realizavimui. Šitoks
elgesys daro nuostolį Evangelijai, Bažnyčiai ir pasauliui, ir tai išprovokuoja papiktinimą,
o to pasėkoje, ir pavojų liudijimui. Jėzus kalbėdamas apie Joną Krikštytoją kaip liudytoją
(plg. Jn 5) tą patį sako ir pašvęstiesiems: jūs – pasaulio šviesa. Galime būti Jėzaus
liudytojais, nebūtinai būdami oratoriais. Aktyvi evangelizacija – tai tik vienas iš
kelių liudijimo būdų. Geras liudytojas tas, kuris savo konkrečiu gyvenimu paliudija
apie Viešpatį.
Kiekvienas liudytojas turi būti užtikrintas, kada (metai, diena
ir valanda) įvyko jo susitikimas su Viešpačiu, nes ta konkreti diena sukelia esminius
pasikeitimus ir žmogus, kuris klauso liudytojo, nori žinoti, nuo kada Viešpats jo
pasigailėjo.
Yra žmonių, kurie diakonia ir liturgija atlieka iki pervargimo,
bet niekaip negali atsiversti į gilų tikėjimą. T. Pijus šį teiginį paaiškino palygindamas
tikėjimą su upe: daugelis žmonių įbrenda iki kulkšnių, iki kauliukų, kur ir pasilieka
irkluoti gyvenimo valties, nežiūrint to, kad aplink daugybė vandens, tereikia tik
paėjėti gilyn, ir tuomet tikėjimo upė pagauna ir neša, tik spėk irkluoti!
Tikri
iššūkiai pašvęstiesiems yra savęs klausti: kokiu laipsniu mano pašvęstas gyvenimas
yra tiesa ir kokiu būdu mano pašvęstas gyvenimas yra liudijimas. Čia tik pradžia kalbant
apie iššūkius. Tikri iššūkiai vienuoliui tie, kurie kyla iš vidaus, kiekvienam asmeniškai
ir bendrai. Kai sakome: „mano bendruomenė išgyvena sunkumus“, tai abstraktu, reikia
konkrečiai įvardinti, kuris narys išgyvena sunkumus.
Pabaigoje t. Pijus paragino,
jei jau pasirinkai vienuolinį gyvenimą, tegu tai bus tiesa, o visa kita gyvenime tik
detalės... Galų gale vienuolis ne save skelbia, o tik sukuria galimybę Evangelijai.
Tokia iššūkių kryptis: nuo bendruomenės prieiti konkrečiai prie savęs. Tad, tikras
iššūkis nėra sekuliarizmas, ar kitos „blogybės“, esančios pasaulyje, jų reikia ieškoti
mūsų viduje.
Po konferencijos vienuoliai ir vienuolės susirinko pabendrauti
ir pasivaišinti Panevėžio katedros parapijos salėje, o po to dalyvavo šv. Mišiose,
kurias aukojo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas, SJ, kartu giedodami ir pirmojo
advento sekmadienio Vakarinę liturginę valandą.(Ses. Jūratė Marcinkevičiūtė / panevezys.lcn.lt)
Vysk.
Liongino Virbalo homilija pradedant Pašvęstojo gyvenimo metus
Mieli tikintieji,
mielos seserys ir broliai vienuoliai,
pradedame adventą – laukimo ir pasiruošimo
laiką. Yra daug šviesių, džiugių laukimo momentų: kai šeima laukia gimsiančio kūdikio,
kai vaikai laukia švenčių, bendruomenė – reikšmingų įvykių, seminaristas – artėjančių
šventimų, vienuolis ar vienuolė – įžadų dienos. Adventas – Jėzaus laukimas.
Jėzaus
žemiškojo gyvenimo metu apaštalai, kiti mokiniai ir nemažas būrys moterų bendravo
su Juo, Jo klausėsi ir Jį sekė. Šis laikas jiems buvo išskirtinis, ypatingas ir su
niekuo nesulyginamas. Taip pat džiaugsmo metas. Nenuostabu, kad kai Jėzaus nebebuvo
jų tarpe, Jo ilgėjosi, apie Jį galvojo ir laukė Jo grįžtančio. Tuo labiau, kad pats
Jėzus ne kartą buvo nurodęs budėti ir būti pasiruošusiais Jį pasitikti. Taigi ir Adventas
nėra vien lūkuriavimo laikas, o tikro budėjimo, veiklaus laukimo. Krikščionys, Kristaus
sekėjai yra budrieji, atidūs, pastabūs ir veiklūs žmonės.
Šiuo advento laiku
budėdami laukiame Jėzaus gimimo šventės, kai paminėsime Jo atėjimą į istoriją. Ši
šventė primins, kad tebelaukiame Jo antrojo atėjimo – perkeičiančio, įvertinančio,
patraukiančio ir jam turime ruoštis. Tai paliečia visus mus.
Bažnyčioje turime
žmones, kurių gyvenimas yra kaip ypatingai ryškus budėjimo ženklas. Jis nepakeičia
visiems skirto paraginimo, o jį primena bei parodo, kaip reikia budėti. Kalbu apie
Dievui pašvęstojo gyvenimo žmones – vienuolius ir vienuoles – su kuriais susietus
metus pradedame minėti.
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Pašvęstojo gyvenimo
metų ženkle matome balandį virš vandenų, įdomų gaublį ir tris žvaigždes. Šiandien
noriu kalbėti apie trijų žvaigždžių šviesą, kuri spindi ne tik vienuoliams, bet ir
visiems tikintiesiems.
Pirmoji žvaigždė – tai gyvenimo atidavimas Kristui,
savęs susiejimas su Juo. Kristus yra krikščionio, o tuo labiau vienuolio ir vienuolės
gyvenimo atskaitos taškas, Tėvo Žodis ir Jo malonė mums, paslėptas lobis, brangus
perlas, dėl kurio apsimoka parduoti viską, ką turi, kad tik jį įsigytum. Jis yra gyvenimo
atrama.
Ispanų patarlė sako, kad paukštis gieda net ir tada, kai medžio šakos
svyruoja, nes žino, kad turi sparnus. Mes visi turime tokius sparnus – Kristų. Pašvęstojo
gyvenimo žmonės, išskirtinai rinkdamiesi Jį rodo, kad tai svarbiausia ir užtenka pilnatviškam
gyvenimui. Skaistumo įžadas ne nuskurdina gyvenimo medžio, o atveria Kristui, suvienija
su Juo.
Mielos seserys ir broliai, net ir svyruojant gyvenimo medžio šakoms
žinokite, kad turite sparnus – Kristaus sparnus. Dar tvirčiau Jo laikykitės, statykite
jį į savo gyvenimo centrą, tada viskas atsistos į savo vietą. Gerai žinome, kiek daug
pretendentų stoti į mūsų gyvenimo centrą: visų pirma aš pats/pati su savo požiūriu,
vertinimais, veikimo būdu. Reikia nuolat budėti, kad mūsų gyvenimas visų pirma būtų
susietas su Kristumi ir Juo remtųsi.
Antroji žvaigždė, kuri šviečia pašvęsto
gyvenimo žmonėms ir visiems krikščionims – tai supratimas, kad viską gauname kaip
dovaną. Kalėdos – didžioji Dievo dovana žmonėms. Būtent tai primena, turi priminti
visos mūsų dovanėlės, kurių laukiame ir kurias dovanojame per šventes. Iš tiesų, viskas
yra dovana: gyvenimas, talentai, pašaukimas. „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? – klausia
apaštalas Paulius (1 Kor 4, 7).
Kaip gera suvokti, kad brangiausia yra tai,
kas nieko nekainuoja, ko negali įvertinti pinigais, ką gauni veltui: gyvybė, atjauta,
supratimas, malonė. Daugiausia laimime, praturtėjame taip pat atiduodami veltui: savo
širdies ir rankų dovanas.
Vienuolinis gyvenimas – atidavimo akivaizdumas,
kai žmogus rūpinasi ne savimi, savo ateitimi, o Tuo, kuris patraukė ir pašaukė – Jėzumi
ir Jo mylimais žmonėmis. Vienuolis, vienuolė – visų pirma ne tas, kuris nieko neturi,
bet tas ir ta, kuris viską, net ir savo gyvenimą atiduoda Jėzui ir dėl Jėzaus.
Šiame
kelyje, šiame gyvenime svarbiausias laikas taip pat yra tas, kuris atiduodamas, praleistas
tariamai nieko neveikiant ir negaminant. Tai maldos, širdies pokalbio ir artimos sielos
bendrystės su Dievu laikas. Toks gyvenimas – dovanotas ir atiduotas gyvenimas atsiveria
pilnatvei, pranokstančiai žmonijos istoriją ir vedančiai į amžiną bendrystę su Dievu.
Ir vėl reikia budėti, nes taip dažnai norime patys sukurti saugią aplinką, kurią garantuotų
daiktai, žmonės, žinios. T.y. turėti savotišką „atsarginį variantą“ Viešpaties teikiamam
saugumui.
Trečioji žvaigždė – priklausymas Dievo vaikų bendruomenei, Bažnyčiai.
Pats vienas su savo sugalvotais požiūriais ir praktikomis galiu būti tik prietaringas,
bet ne tikintis. Tikiu dėka kitų, kartu su kitais, kitų tikėjimas ir gyvenimas stiprina
mane, o aš juos. Sekti Kristų, tai ne vien teoriškai Jį pripažinti Dievo Sūnumi, bet
konkrečiai įsipareigoti ir keisti savo gyvenimą; Kristaus nurodyta artimo meilė nėra
vien abstraktus posakis ar gražus polėkis, bet konkretus tarnavimas. O jis išsiskleidžia
tik bendruomenėje, kai save susieju su kitais. Visi esame Bažnyčioje ir ją sudarome.
Vienuoliai ir vienuolės yra bendruomenėje ir bendruomenė. Klusnumas tampa bendruomeninio
tarnavimo išraiška. Kitus tada priimame ne kaip varžančius, trukdančius ir tik šiaip
ne taip pakenčiamus, o kaip būtiną pagalbą savo gyvenimo ir tikėjimo kelyje. Ir ne
tik tada, kai malonu, gera su jais būti, bet ir tada, kai sunku. Net ir šis sunkumas
yra konkrečios meilės kelias, kuriuo vieninteliu galiu eiti su Kristumi pas Tėvą.
Pašvęstojo gyvenimo krikščionims linkiu, kad priimtumėte savo gyvenimą ir
įžadus kaip trijų žvaigždžių šviesą, o ne kaip trigubą jungą.
Linkiu galingų
sparnų, kuriais Dievas mus neša ir kelia, o skristi galime tik įsikibę į Jį. Linkiu
suvokti ir priimti esmines dovanas, kurias gauname ir kurias atiduodame, dalinamės
su kitais. O taip pat kurti ir patirti konkrečią bendrystę, kuri suvienija ne tik
su broliais ir seserimis, bet ir su Tuo, iš kurio gavome gyvenimą, tikėjimą ir pašaukimą.
*
* *
2014 m. lapkričio 29 d. Telšiuose vyko du ypatingi renginiai: iškilmingai
pradėti pašvęstojo gyvenimo metai ir katalikiško jaunimo, susirinkusio iš visos Telšių
vyskupijos, dvasinio atsinaujinimo diena.Telšių „Žemaitės“ dramos
teatre vyko vienuolių metų atidarymui skirta konferencija. Konferenciją popiežiaus
Pranciškaus malda už pašvęstojo gyvenimo narius pradėjo, visus susirinkusius pasveikino
ir gero konferencijos darbo palinkėjo Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas
OFM. Susirinkusiems vienuoliams ir vienuolėms, kunigams, seminaristams bei pasauliečiams
pranešimą apie vienuolynų pradžią, raidą, istoriją Lietuvoje bei pažvelgė į pašvęstųjų
gyvenimą dabartyje bei jų misiją ir uždavinius praeityje skaitė Lietuvos Moterų Vienuolijų
Aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ses. Asta Venskauskaitė ACJ. Ji išsamiai
apžvelgė vienuolynų Katalikų Bažnyčioje atsiradimą bei pašvęstojo gyvenimo asmenų
atėjimą į Lietuvą, jų veiklą, nuveiktus darbus laisvės sąlygomis po lietuvių ir žemaičių
krikšto bei jų organizuotą dvasinę pagalbą tikintiesiems persekiojimo, priespaudos,
pogrindžio sąlygomis, kada vienuolynus masiškai uždarinėjo ir vienuolius persekiojo
bei su jais susidorojo tiek carinės Rusijos, tiek sovietiniais metais. Vienuolynai
Lietuvoje ypač klestėjo tarpukario metais, o pokary pogrindžio sąlygomis vienuoliai
ir vienuolės daug nuveikė, sistemingai dirbdami sielų išganymo labui. Lietuvai atgavus
nepriklausomybę vienuolynai pradėjo savo veiklą laisvės sąlygomis. Šiandien Lietuvoje
veikia 41 vienuolių moterų ir 13 vienuolių vyrų kongregacijų. Moterų vienuolių bendras
skaičius apie 650 narių, o vyrų apie 140 narių, taigi bendrai Lietuvoje veikiančių
vienuolijų narių yra apie 800. Pranešėja kalbėjo apie šių Naujųjų liturginių liturginių
– pašvęstojo gyvenimo metų prasmę, esmę ir svarbumą. Šiais metais būtina iš naujo
atrasti vienuolinio gyvenimo tapatybę, sustiprinti Evangelijos skelbimą sekant skaistų,
neturtingą ir paklusnų, nuolankų Tėvui Kristų.
Po šio pranešimo į teatro salę,
prieš tai įvykus jų registracijai, sugūžėjo gausus būrys jaunimo iš Telšių vyskupijos
parapijų. Šis jaunimas tą dieną susirinko į Telšius, į dvasinio atsinaujinimo renginius.
Jiems ir visiems salėje esantiems kun. br. Antanas Blužas OFM, Kretingos parapijos
klebonas, išsamiai pristatė pašvęstojo gyvenimo metams skirtą simboliką, kurią analizuodamas
jis išaiškino šių metų paskelbimo priežastis, tikslus ir uždavinius.
Susirinkusiesiems
taip pat kalbėjo kun. br. Algis Malakauskis OFM, atvykęs iš Vilniaus. Jis analizavo
šventumą sampratą ir pabrėžė, jog šventumas, į kurį pašaukti ne tik vienuoliai, o
ir kiekvienas pakrikštytasis yra kelias – ėjimas. Vienuolio teigimu, šventumo esmė
ir centras – Kristus, juo sekant būtina skaityti laiko ženklus, rūpintis Dievo valios
vykdymu. Pašauktasis yra tas, kuris sieja savo gyvenimą su Kristumi, palaiko brolišką
bendrystę su kitais, rūpinasi vykdyti artimo meilės darbus ir stengiasi gyventi Kristaus
mokslo šviesoje.
Po pranešimų dramos teatro salėje jaunimas žiūrėjo Tauragės
Švč. Trejybės parapijos jaunimo pastatytą spektaklį „Šv. Agnietė“. Šio spektaklio
režisierė Onutė Biknereinė. Šiuo spektakliu jaunimas susirinkusiesiems papasakojo
istoriją apie nesenstančias vertybes, drąsą, didvyriškumą ir šventumą, besislepiantį
kasdienybėje. Šiuo spektakliu perteikta žinia, jog ir būdami maži galime pakeisti
pasaulį.
Tuo pačiu metu, jaunimas mėgavosi puikiu reginiu, Telšių vyskupijos
Katedroje 12 val. buvo aukojamos iškilmingos Pašvęstojo gyvenimo metų atidarymui skirtos
Šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo
jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupijos teritorijoje esančių
vienuolynų vienuoliai kunigai, Telšių vyskupijos kurijos atstovai, Telšių kunigų seminarijos
vadovai, meldėsi seserys vienuolės, seminaristai, pasauliečiai. Šv. Mišių metu giedojo
Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos grigališkojo choralo grupė, vadovaujama
Vidmanto Budreckio.
Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupijos vyskupas pasveikino
visus susirinkusiuosius ir pristatė bažnyčias, kurias lankant ir išpildžius nustatytas
sąlygas tikintieji per visus šiuos metus galės laimėti visuotinius atlaidus. Tokiais
Dievo namais paskelbtos visos Telšių vyskupijoje buvusios ir šiuo metu esančios vienuolynų
bažnyčios ar koplyčios. Sakydamas pamokslą Telšių vyskupo augziliaras vysk. L. Vodopjanovas
OFM išryškino pašauktojo vienuoliniam gyvenimui uždavinius šių dienų pasaulyje. Drąsino
pasitikėti Viešpačiu ir sekti jį vykdant duotus įžadus. Vyskupas išryškino vienuolio
tapatybės svarbą, išliekant Kristaus atspindžiais pasaulyje.
Šv. Mišių pabaigoje
joms vadovavęs Telšių vyskupas linkėjo visiems deramai išgyventi adventą ir pateikė
pastoracinį projektą ruošiantis Šv. Kalėdoms. Po Šv. Mišių vienuoliai, vienuolės,
kunigai ir seminaristai rinkosi į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją,
kur buvo surengta šventinė agapė. Šiuo metu Telšių vyskupijos teritorijoje yra tokios
vienuolijos: Pakutuvėnuose, Kretingoje ir Klaipėdoje – Mažesniųjų brolių ordinas (Pranciškonai),
Mažesniųjų brolių konventualų ordinas Klaipėdoje, Motinos Teresės seserys (MC), Švč.
Širdies Seserys Pranciškonės Misionierės (FMSC), Šv. Klaros seserys (OSC) ir Nepaliaujamos
Pagalbos seserys – Kretingoje, Marijos Širdies dukterys Palangoje ir Marijos Tarnaitės
– Šilalėje ir Palangoje.
Tuo pat metu katalikiškas jaunimas, po spektaklio
Telšių dramos teatre rinkosi į būrį ir jiems išsamiai buvo pristatyta Lietuvos Jaunimo
2015 metų dienų Alytuje programa. Po to jaunimas pietavo ir būrėsi į atskirus būrelius
teminiams užsiėmimams, kuriuos vedė seserys ir broliai vienuoliai. Po teminių susutikimų,
diskusijų ir temos analizės jaunimas rinkosi į Telšių vyskupijos Katedrą kur vyko
Švč. Sakramento adoracija, vedamos susitaikinimo pamaldos, teikiamas atgailos sakramentas.
18 val. Telšių vyskupijos Katedroje buvo aukojamos iškilmingos Šv. Mišios,
skirtos jaunimui. Joms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas J. Boruta SJ, koncelebravo
Telšių vyskupijos jaunimo centro direktorius kun. Viktoras Daujotis, už jaunimo pastoraciją
dekanatuose atsakingi kunigai, kiti atvykę dvasininkai. Sakydamas pamokslą Telšių
vyskupijos ganytojas išryškino advento svarbumą, jis kvietė ruošis Šv. Kalėdoms atsakingai,
išlaikyti santūrumą, o kartu ir jaunatvišką džiaugsmą. Vyskupas išryškino jaunimo
uždavinius šių dienų pasaulyje – tikėti Kristumi ir juo sekti, džiaugsmingai išgyvenat
jo artumą savo gyvenime. Būtent Kristus yra geriausias jauno žmogaus draugas ir tik
jis padeda teisingai gyventi ir tinkamai švęsti.
Po Šv. Mišių Telšių vyskupijos
vyskupas suteikė ganytojinį palaiminimą ir palinkėjo katalikiškam jaunimui, grįžtančiam
į savo namus bei įprastą aplinką, džiugiai išgyventi bendrystę su Kristumi ir tarpusavyje
parapijose. Po tradicija tapusios kasmetinės atsinaujinimo dienos jaunimas ir šį karto
grįžo į savo namus pakylėtomis širdimis, atgaivintomis mintimis ir dar didesniu užsidegimu
sekti Kristumi ne tik per adventą ar Kalėdas, bet ir savo kasdienybėje. (Iš
Telšių vyskupijos Vatikano radijui kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas)