Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Apaštalinės kelionės

Popiežiaus spaudos konferencija lėktuve: Koranas – taikos knyga; musulmonų lyderiai privalo smerkti terorizmą (+ video)


Popiežius Pranciškus sekmadienio vakarą parvyko iš tris dienas trukusios apaštališkosios kelionės į Turkiją. Kaip ir po visų ankstesnių kelionių, iš oro uosto grįždamas į Vatikaną, jis trumpam užsuko į Romos Didžiąją Mergelės Marijos baziliką ir prie Marijos, Salus populi romani paveikslo, padėkojo Dievo Motinai.

Sekmadienio pavakare, prieš pat išvykdamas iš Turkijos, nors oficialioje programoje nebuvo numatyta, popiežius Pranciškus trumpam užsuko į Stambulo armėnų ligoninę ir aplankė jau keletą metų komos būklėje gulintį Konstantinopolio armėnų patriarchą Mesrobą Mutafyaną.

Skrydžio į Romą metu lėktuve įvyko įprastinė popiežiaus spaudos konferencija. Pranciškus atsakė į kelis kartu su juo skridusių žurnalistų klausimus apie kelionę, santykius su islamu, katalikų ir ortodoksų ekumeninį dialogą.

Pirmiausiai Šventojo Tėvo buvo klausiama apie islamofobiją, kurią savo kalboje Ankaroje paminėjo Turkijos prezidentas Erdoganas, ir kristianofobiją, nuo kurios, pasak klausimą uždavusius žurnalistės, kenčia Artimųjų Rytų krikščionys. Tai tiesa, - sakė Pranciškus, - kad žmonės, matydami teroristų išpuolius Artimuosiuose Rytuose arba Afrikoje, sako: „Jei tai islamas, tai aš jo bijau“. Musulmonai, savo ruožtu, įsižeidžia dėl tokios reakcijos. „Mes nesame tokie“, sako musulmonai, „Koranas yra pranašiška taikos knyga“. Turime suprasti, kad negalima visų islamo išpažinėjų tapatinti su teroristais, - sakė popiežius. Tačiau būtų labai gerai, jei islamo lyderiai – politiniai, religiniai, akademinio pasaulio vadovai – aiškiai pasisakytų, smerktų terorizmą. Reikia, kad musulmonų vadovai drąsiai sakytų, jog teroristų veiksmai tai ne islamas, ne Korano mokymas. Atsakydamas į antrą klausimo dalį, Pranciškus nesutiko, kad kalbant apie krikščionių persekiojimus būtų naudojamas „kristianofobijos“ terminas. Jis netinkamas, pernelyg švelnus, kai kalbama apie baisų smurtą, su kuriuo susidūrė iš Irako Mulo miesto išvaryti krikščionys.

Popiežiaus taip pat buvo klausiama apie daug dėmesio sulaukusį maldos momentą mečetėje. Aš nuvykau į Turkiją ne kaip turistas, bet kaip piligrimas, - atsakė Pranciškus. Pagrindiniai šios kelionės, susitikimo su patriarchu Baltramiejumi, motyvai buvo religiniai. Tad ir užėjęs į mečetę, negalėjau sakyti: „dabar esu turistas“. Tad meldžiausi. Meldžiausi už Turkiją, už taiką, už mečetėje su manimi buvusį muftijų, už visus, ir už save. Tačiau visų pirma meldžiausi už taiką. „Viešpatie, gana karo“, sakiau. Tai buvo nuoširdžios maldos akimirka.

Susitikote su patriarchu Baltramiejumi. Ar galima tikėtis panašių kontaktų ir su Maskvos patriarchatu? – paklausė žurnalistas iš Rusijos. Esu pasakęs patriarchui Kirilui, kad noriu su juo susitikti ir jis su tuo sutinka. Pasakiau jam: Atvyksiu ten, kur tu norėsi. Tu man pranešk ir aš atvyksiu. Ir jis nori to paties, - sakė Pranciškus. Tik, kad dabar, jis, vargšelis, turi problemų dėl karo ir susitikimas su popiežiumi jam tapo antraeiliu dalyku. Tačiau abu norime susitikti, norime žengti pirmyn.

Kaip suprasti sekmadienį ištartus popiežiaus žodžius, kad siekdama vienybės, Katalikų Bažnyčia nekelia jokių sąlygų? Petro primatas, tai ne sąlyga, nes ir Rytų Bažnyčios nori, kad būtų pasiektas vieningas požiūris šiuo klausimus. Problema, pasak popiežiaus slypi kitur. Pranciškus priminė, kad ir kardinolų kongregacijose prieš jį išrinkusią konklavą, jis yra ne kartą sakęs, kad Bažnyčios trūkumas, nuodėmingas įprotis, yra žiūrėjimas į save, tarsi ji šviestų savąja šviesa. Bet juk Bažnyčia pati neturi savo šviesos. Ji turi atspindėti Kristaus šviesą. Kai Bažnyčia per daug žiūri į save, tuomet atsiranda skilimai. Taip įvyko ir vos pasibaigus pirmajam tūkstantmečiui. Aš nesakau, kad Bažnyčia suklydo. Tai buvo jos istorijos kelias. Tačiau dabar istorinis Bažnyčios kelias yra tas, kurtį nurodė Jonas Paulius II, prašydama jam padėti pasiekti sutarimą remiantis pirmojo tūkstantmečio patirtimi. Kai Bažnyčia per daug žiūri į save, ji liaujasi būti Bažnyčia, o tampa teologine nevyriausybine organizacija.

Visų pastebėtas stiprus simbolinis momentas buvo popiežiaus nusilenkimas patriarchui Baltramiejui ir prašymas, kad jis palaimintų. Ar popiežius nebijo, kad ne visi supras šiuos jo atvirumo gestus, ar nebijo konservatyviųjų katalikų kritikos?

Lieskite pastebėti, - sakė Pranciškus, - kad net tik mes, bet ir ortodoksai turi panašių problemų. Yra vienuolių, yra vienuolynų, kurie laikosi griežtos linijos. Mes turime aiškinti šioms konservatyvioms grupėms, turime katekizuoti, turime kalbėtis, bet neįžeidinėti jų ir nejuodinti. Reikia kantrybės, nuolankumo, dialogo.

Iš Stambulo į Romą skridusiame lėktuve vykusioje spaudos konferencijoje buvo kalbama apie Turkijoje prieglobstį gavusius pabėgėlius, milijoną žmonių, kurie pabėgo nuo kaimyninėse šalyse vykstančių karų. Popiežius sakė, kad jis būtų norėjęs aplankyti ir nors vieną pabėgėlių stovyklą, tačiau tam būtų reikėję skirti visą dieną ir galiausiai sumanymo buvo atsisakyta. Turkija priglaudė milijoną žmonių, suteikė jiems pastogę, juos maitina, rūpinasi jų sveikata. Tai neparastas dosnumas, už kurį aš padėkojau, - sakė Pranciškus. Pastaruoju metu buvo kalbama ir apie galimą popiežiaus kelionę į Iraką, tačiau pasitarus su patriarchu Sako ir su kitais, nuspręsta, kad šiuo metu tai neįmanoma, sukeltų per daug rūpesčių vietinei valdžiai, atsakingiems už saugumą. Tačiau aš labai noriu aplankyti Iraką, sakė popiežius.

Galiausiai paliesta turkų ir armėnų santykių tema. Ateinančiais metais bus minimos armėnų žudynių Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šimtosios metinės. Turkijos vyriausybė laikos neigimo pozicijos. Trumpai palietęs šią temą, Pranciškus sakė, kad vis dėlto pernai, viename savo laiške tuometinis Turkijos premjeras Erdoganas yra palietęs šį klausimą. Kai kam ta užuomina pasirodė per menka, tačiau šis faktas, nežinau - didelis ar mažas – liudija apie norą ištiesti ranką. (Vatikano radijas)