Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

T. Cantalamessa Advento pamokslas. Pasikeitė Dievo ir žmogaus santykis, buvo duota taika


Penktadienio ryte popiežius Pranciškus ir Romos Kurijos nariai išklausė pirmąjį Advento pamokslą, kurį tradiciškai pasakė t. Raniero Cantalamessa, vienuolis kapucinas, Popiežiaus namų pamokslininkas. Šio Advento pamokslai yra skirti taikos temai.

Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi (Rm 5,1-2), citavo apaštalo Pauliaus žodžius t. Cantalamessa. Taigi, apaštalas skelbia prasidėjus, pagaliau, naują taikos erą.

Kai kalbame apie taiką, paprastai kalbame apie horizontalią taiką: tarp žmonių, tarp tautų, tarp socialinių klasių, tarp religijų. Tačiau Dievo Žodis moko, kad esminė yra vertikali taika, tarp žmogaus ir Dievo, tarp dangaus ir žemės, tarp Dievo ir žmonijos. Nuo jos priklauso kitos taikos formos. Tai matome ir sukūrimo pasakojime. Kol Adomas ir Ieva buvo taikoje su Dievu, jie buvo taikoje su savimi, vienas su kitu, su kūrinija. Kai taika su Dievu sugriuvo, prasidėjo kova: tarp dvasios ir kūno, tarp vyro ir moters, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp brolio ir brolio.

Cituotieji Pauliaus žodžiai tvirtina, kad kažkas pasaulyje pasikeitė, kad žmonijos likimas buvo pakeistas. Jei dabar gyvename taikoje su Dievu, reiškia, kad prieš tai negyvenome. Kas lėmė šį radikalų Dievo ir žmogaus santykio pokytį? Nuopuolio, žmogaus sukilimo akivaizdoje Dievas žmogaus nepalieka, bet numato naują sutaikymo su savimi planą. Banalus, bet naudingas pavyzdys yra satelitinis navigatorius automobilyje: vairuotojas yra vedamas nurodymų „iš aukšto“ ir gali, tyčia ar suklydęs, pasukti dešinėn, kai reikėjo sukti kairėn. Bet po kelių sekundžių navigatorius jam nurodo naują kelią į galutinį tikslą. Taip ir Dievas, nuspręsdamas vykdyti atpirkimo planą po žmogaus nuodėmės.

Ilgas paruošimas prasideda biblinėmis sandoromis. Tai „daliniai susitaikymai“ su pavieniais asmenimis – Nojumi, Abraomu, Jokūbu, o vėliau, per Mozę, su visu Izraeliu, kuris tapo Sandoros tauta. Priešingai nuo žmogaus sandorų, tai taikos, o ne karo sąjunga.

Bet Dievas juk yra visos žmonijos Dievas. Tad senosios sandoros vieną dieną turėjo būti pakeistos nauja, kuri aprėpia visą žmoniją. Apie tai vis aiškiau kalba ir pranašai: apie naują ir amžiną sandorą, taikos sandorą su visomis tautomis.

Naujasis Testamentas šių pranašysčių išpildymą regi Jėzaus Kristaus atėjime. Jo gimimas palydėtas žodžiais „žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,14). Ir galiausiai pats Jėzus sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14,27). Ir ši taika yra daugiau nei palinkėjimas, ji yra atpirkimo tikrovė. „Kristus yra mūsų taika“, rašoma laiške Efeziečiams (Ef 2,14).

Užduokime tikslesnį klausimą. Ar Jėzaus Kristaus atėjimas, Jo gimimas žemėje ir ypač Jo mirtis, iš tiesų atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės? Čia dar kartą mums atsako Paulius: taika ateina nuteisinimu tikėjimu, o nuteisinimas iš Kristaus aukos ant Kryžiaus. Dar daugiau, taika yra nuteisinimo turinys. Tai nėra vien nuodėmių atleidimas ar panaikinimas, kažkas negatyvaus, bet taip pat kažkas pozityvaus: tai Šventosios Dvasios davimas. Taika, kaip ir meilė, neegzistuoja tik viename asmenyje, net ir Dievo. Ji egzistuoja santykio viduje. Trejybė yra taikos ir meilės tobulumas bei galutinis šaltinis.

Negalime suprasti radikalaus santykio tarp Dievo ir žmogaus pasikeitimo, jei nesuprasime kas įvyko su Kristaus mirtimi. Iš vienos pusės, buvo žmonės, kurie per nuodėmę tapo Dievo skolininkais ir turėjo nuolat kovoti prieš demono pavergimą. Iš kitos pusės, buvo Dievas, kuris galėjo įveikti demoną, tačiau neturėjo to daryti, nes ne Jis buvo skolininkas. Reikėjo kažko, kuris tuo pat metu privalėjo kovoti ir galėjo laimėti. Reikėjo Kristaus, Dievo ir žmogaus. Dar daugiau: paprastai žmogus siūlo auką, siekdamas dievybės atleidimo ir susitaikymo. Bet Kristus apverčia šią logiką: tai Dievas kreipiasi į žmogų, kad šis atsisakytų priešiškumo. Jo siūloma taika yra jis pats.

Galbūt pagrindinė šiuolaikinių žmonių nutolimo nuo Dievo priežastis yra iškraipytas Dievo supratimas. Dažnai mums Dievas, Dievo valia nesąmoningai asocijuojasi su pareiga, su skausmu, su laisvės atsisakymu. Dievas yra tas, kuris visad pasiruošęs nubausti, prieš kurį stojant reikia kažką turėti rankose – „aš jam atleidau, tai ir Tu man atleisk“. Ne, visai neneigiant Dievo teisingumo reikia gerai suprasti, kad Dievo valia nėra prievarta iš šono, bet meilės plano manyje realizavimas ir kad stojant prieš Dievą nereikia turėti kažką, ką iškeistum į Jo gailestingumą. Pakanka turėti vien jo Sūnų Jėzų, pridūrė Popiežiaus namų pamokslininkas t. Cantalamessa. (Vatikano radijas)