Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

Popiežiaus Pranciškaus homilija: Dievas kaip motina, dainuojanti vaikui lopšinę (+video)


Dievas mus myli visiškai už dyką, neatlyginamai, kaip motina. Dievas vaduoja savo tautą ne per atstumą, bet būdamas kartu su ja, - kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio ryto homilijoje aiškindamas Mišių pirmajame skaitinyje girdėtus pranašo Izaijo žodžius apie Dievo meilę savo tautai.

„Dievas toks artimas, kad jis elgiasi kaip motina; kaip mama, kuri kalbasi su savo kūdikiu; kaip mama, kurie dainuoja lopšinę savo vaikui; kuri pati kalba kaip vaikas, vaikišku balsu, nors iš šalies žiūrint tai gali atrodyti juokinga: „Nebijok, kirminėli, Jokūbai“. Kiek kartų motinos taip kalbasi su savo kūdikiais, švelniai juos prie savęs glausdamos. Kiek kartų sako: „Tu užaugsi, tu būsi stiprus...“, glausdamos prie savęs vaikelį. Motinai vaikui artimiausias žmogus. Ir Dievas taip elgiasi. Toks yra Dievo gerumas. Ir Dievas mums toks artimas, ir jo gerumas toks kaip motinos gerumas“.

Dievas mus myli neatlyginamai, visiškai už dyką, kai motina myli vaiką. O vaikas leidžiasi būti mylimas. Tai yra Dievo malonė. Tačiau mes labai dažnai norime, kad malonė nuo mūsų priklausytų, norime ją valdyti. Norime ją paversti pamatuojamu ir apskaičiuojamu dalyku. Mes kartais sau patys sakome: „turiu savyje malonę, gyvenu malonėje, mano siela švari“.

„Ir šitaip tas nuostabus dalykas, Dievo artumas, paverčiamas dvasine buhalterija. „Aš taip pasielgsiu, nes tai man bus naudinga, man tai suteiks dvasinę naudą, pelnysiu malonę“. Bet kas gi yra malonė? Prekė? Panašu, kad taip. Mes savuoju egoizmu, savo norėjimu valdyti malonę, pavertėme ją preke, išdavėme Dievo artumą savo tautai“.

Toliau homilijoje popiežius paminėjo kelias pagrindines sroves, kurioms priklausė Jėzaus laikais gyvenę žmonės, bandę valdyti ir sau palenkti Dievo malonę. Tai pirmiausia fariziejai, su savo smulkmeniškais įstatymais; tai ir sadukiejai su savo politiniais kompromisais; esėnai – geri, bet baikštūs žmonės, užsidarę savo vienuolynuose; zelotai, kurie Dievo malonę suprato kaip kovą už laisvę.

„Šv. Paulius energingai priešinasi tokiam legalistiniam dvasingumui. „Aš esu teisus, jei darau tai, ir tai, ir tai. Jei to nedarysiu, nebūsiu teisus“. Tu esi teisus, dėl to, kad Dievas tave išvadavo, kad tave palietė jo gerumas. Čia glūdi mūsų teisumas: tai Dievo artumas, Dievo gerumas ir meilė. Dievas yra toks geras, kad nebijo, kad mes iš jo tyčiosimės. O, kad mes turėtume drąsos atverti savo širdis Dievo gerumui, kokia dvasinė laisvė jas užlietų! Šiandien, jei turėsite laisvo laiko, - paragino Pranciškus, - paimkite į rankas Šventąjį Raštą: perskaitykite Izaijo 41 skyriaus septynias eilutes, nuo 13 iki 20. Toks yra gerasis Dievas. Jis, kaip mama, kiekvienam iš mūsų dainuoja lopšinę.“ (Vatikano radijas)